Aidas Kelionis
Dar kai apie koronavirusą nieko negirdėjome, susigriebiau kažkokią bjaurastį ir savaitę praleidau lovoje. Kelias dienas kankino temperatūra ir dusinantis nemalonus kosulys. Teko girdėti, kad tuo metu bastėsi kažkoks virusas su panašiais į manojo būdo bruožais. Nors po savaitės niekas priėjęs prie mano lovos nesuriko: „Lozoriau, kelkis!“, savo jėgomis pats išsiropščiau iš jos. Jėgų trūksta, lengvai linksta kojos, spjaudau visokius žalius ir geltonus, bet jau sėdžiu prie kompiuterio ir tarškinu šios dienos skiltį. Sako, reikia įveikti save, bet kas bus, jeigu tai pavyks? Juk tokių daugiausia kapinėse.
Begulėdamas lovoje, parašiau sms’ą vienai pažįstamai ir pasiskundžiau, kad negaluoju. Vietoj to, kad mane paguostų, ji parašė, kad reikia pasitelkti pasąmonę ir jos galia įveikti ligą. Brūkštelėjau, kad kaip galima būtų pasveikti, jeigu aš neturiu sąmonės, tad ką bekalbėti apie pasąmonę, o mano galvoje vien nesąmonės. Gyvenime dar teko susidurti su tokia, kuri siūlė kvėpuoti. Pala, pala, bet juk aš ir taip kvėpuoju nuo pat gimimo be niekieno pagalbos, tad kam man mokytis tai daryti iš naujo? Bet logikos šiame pasiūlyme vis tik buvo nemažai. Juk pažvelkime į mažuosius mūsų draugus senelius. Kaip dažnai būna, kad jie valgyti, vaikščioti, kalbėti mokosi iš naujo. Gal nieko nuostabaus, nes per aštuoniasdešimt savo gyvenimo metų tai pamiršo… Bet gerai pagalvojus, ar reikia mokytis kvėpuoti, jeigu tai pavyksta savaime ir net mažo niekas to nemoko?
Esu priklausomas nuo knygų. Nors jau išmokau nepirkti visko iš eilės, kas papuola po ranka, bet einant gatve traukte traukia prie knygynų, o į juos užėjus negaliu susilaikyti nenusipirkęs vienos kitos knygos. Įsitikinęs, kad tikras ir užkietėjęs knygų skaitytojas ir mylėtojas turi turėti nuosavų knygų biblioteką ir niekam jų neskolinti, nes paprastai jos negrąžinamos prapuola arba grąžinamos sutrintos. Labai retai imu knygas iš bibliotekos, nes jos man primena paleistuves, kurios jau perėjo ir pereis per daugybę rankų. Ką aš žinau, kokiomis rankomis ir kas jas skaitė, o bibliotekų knygos dažniausiai gerokai sutrintos ir praradusios savo normalią ir šviežią išvaizdą.
Visai kas kita, kai, sukaupęs savo biblioteką, laikai joje švarias ir nesuteptas gražuoles, lyg verges iš Rytų pasakų. Atsistoji prie kelių eilių knygų lentynos ir pasimėgaudamas skaitai knygų nugarėlėse parašytus knygų pavadinimus ir autorių pavardes. Neskubėdamas atidarai kruopščiai nublizgintą lentynos stiklą. Išsitrauki vieną knygą, kitą, o gal dar kelias ir atsistojęs vartai jų puslapius bei žiūri į skyrių pavadinimus ar numeraciją. Pagaliau ją padedi atgal į lentyną besimėgaudamas kada nors įvyksiančiu jos skaitymu.
Bet niekada neperku knygų, kuriose rašoma apie pasąmonės galią, kaip būti laimingam ir panašiomis temomis. Tokių knygų pirkimas – tai pinigų išmetimas į balą. Į šiuos klausimus civilizacija nesugebėjo atsakyti per tūkstantmečius, tad nebus į juos atsakyta niekada. Paprasčiausiai yra tokios gyvenimo sritys, kurios nereikalauja atsakymų tokiose „protingose“ knygose, o žmogus atsakymų ieško visą gyvenimą. Tad vietoj to, kad pirktumėte kaip tapti laimingam stiliaus knygas, geriau rinkitės grožinę literatūrą, kurioje daug prasmės ir žymiai daugiau atsakymų į būties klausimus.