Kitą pirmadienį, lapkričio 9 dieną, jau bus lygiai trys mėnesiai, kai įvyko suklastoti Baltarusijos prezidento rinkimai, kuriuose pergalė apgaulės būdu skirta šios šalies diktatoriui A. Lukašenkai. Nuo pat minėtos datos šioje šalyje kasdien nesiliauja masiniai protestai, kuriuos A. Lukašenka malšina jėga: žmonės mušami, suiminėjami, griebiamasi kitų represijų. Protestuotojai reikalauja A. Lukašenkos atsistatydinimo, politinių kalinių paleidimo ir naujų rinkimų. A. Lukašenkos pergalės nepripažįsta Europos Sąjungos valstybės, Didžioji Britanija, JAV.
Nepaisant, kad protestus savo šalyje Minsko šėtonas malšina pasikliaudamas pačius žiauriausius būdus ir be gailesčio trypdamas demokratiją, A. Lukašenka nesiliauja mokyti kitų pasaulio ir Europos šalių, kurios, jo manymu, kišasi į Baltarusijos vidaus reikalus. Klausydamas neįtikėtinų A. Lukašenkos nusišnekėjimų ir liejamų nesąmonių, nenustoji stebėtis ir sukioti galvą, kaip toks beprotis gali vadovauti nemažai Europos valstybei, kurioje gyvena apie dešimt milijonų gyventojų? Jeigu jis taip kalbėtų sąmoningai, tai dar gal būtų galima pateisinti bet kokiu noru išlaikyti savo naguose valdžią, bet žinant, kad tai, ką jis kalba, daro šventai įsitikinęs savo teisumu, šiurpina ne juokais.
A. Lukašenkos manymu, Lietuvos Seimo rinkimuose valdančiųjų valstiečių nesėkmę ir dešiniųjų jėgų pergalę nulėmė nuosekli Lietuvos pozicija nepripažinti rinkimų Baltarusijoje rezultatų: „Opozicija laimėjo rinkimus. Štai, įsikišo į Baltarusiją – prarado valdžią.“ Perskaičius tokią Minsko bepročio nuomonę apie neseniai mūsų šalyje vykusius Seimo rinkimus, net nežinai, juoktis ar verkti. Pasirodo, A. Lukašenka galvoja, kad buvę valdžioje „žalieji valstiečiai“ su savo sąjungininkais Seimo rinkimus pralošė konservatoriams ir liberalams dėl to, kad pirmieji kritikavo Aliaksandro represijas prieš taikiai protestuojančius baltarusius… Tai bent minties gilumas! O konservatoriai ir liberalai, kurie aršiausiai iš visų Lietuvos politinių jėgų kritikavo Minsko režimą ir patį diktatorių, rinkimus laimėjo, nes Minsko diktatūrą kritikavo dar labiau! Kaip čia neprisiminsi lietuvių literatūros klasiko: „Ten susimąstęs gilus Nevėžis, jo gilią mintį težino Dievas.“ Šiuo atveju „gilios“ Aliaksandro minties nežino net pats Liuciferis.
Apie Lenkijoje vykstančius moterų protestus prieš abortus A. Lukašenka irgi turi itin originalią nuomonę: „Jie norėjo pas mus surengti revoliuciją, net ne revoliuciją, o maištą, o gavo patys. Ten situacija nelengva ir ji taip lengvai neišlįs. Ten ne padugnės sukilo, o sukilo moterys, ir aišku, dėl ko sukilo. Ten sukilo valstiečiai, ir jie žino, dėl ko sukilo. Ten darbininkai sukilo, žino už ką, valstybės tarnautojai“. Baltarusijos diktatoriaus teigimu, prezidentas Andžejus Duda laimėjo Lenkijoje „sufalsifikavęs rinkimus“. Tai bent „nepakartojama ir bedugnė“ Minsko šėtono „išmintis“. Pasirodo, visur kitur protestuoja moterys, valstiečiai, darbininkai, o tik Baltarusijoje tą daro padugnės. Nors visi gerai prisimename, kad būtent pačioje Baltarusijoje labai ilgą laiką protestavo moterys, su kuriomis buvo itin žiauriai susidorojama, jas kišo į kalėjimus ir prievartavo guminėmis lazdomis.
Po rugpjūčio 9-ąją vykusių Baltarusijos prezidento rinkimų šalyje A. Lukašenka ne kartą kaltino užsienio valstybes, ypač artimiausias kaimynes, esą šios diriguoja opozicijos protestams Baltarusijoje.
Šiuo atveju didžiausios pagarbos ir susižavėjimo yra verti paprasti Baltarusijos žmonės, kurie, nepaisydami žiaurių represijų, susidorojimų ir pastovaus pavojaus jų gyvybėms ir sveikatai, kasdien išeina į Minsko ir kitų Baltarusijos miestų gatves kovoti už savo laisvę ir šviesią ateitį.