Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės Politika

Bent šventės proga nepainiokime valdžios ir valstybės

DŽ redakcijos nuomonė

Tautai valstybė būtina tam, kad įtvirtintų savo kultūrą, kalbą, tradicijas, papročius, jų išlaikymą ir išlikimą ateityje. Ir būtent tada, kai Lietuva buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, visi mes jautėm, kad nyksta tapatumas, tautinė, ir asmeninė gyvastis. Kaip žemėje grūdo sėkla, taip mūsų savimonė po truputį brendo tiems dalykams. Prisiminkime 1987 metų mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje, kur buvo pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas. Tai buvo pirmieji daigai, rodantys, kad Lietuva pradėjo vaduotis. Po metų atsirado Sąjūdis, kuris ir atvedė mus į 1990 metų Kovo 11-ąją.


Trisdešimt vieneri valstybei ir trisdešimt vieneri konkretaus žmogaus gyvenime – nepalyginami dalykai. Žiūrint sociologijos akimis, amžius yra besikeičiančios individo socialinės padėtys, kurias veikia fizinis brendimas ir senėjimas. Per šiuos trisdešimt vienerius metus mes kilome ar smukome profesinėje karjeroje, tapome motinomis ir tėvais, močiutėmis ir seneliais. Kitaip tariant, šiuos tris dešimtmečius mes gyvenome savo asmeninį gyvenimą, kurį mums davė mūsų tėvai, ir, jei šiomis dienomis susimąstysime apie atkurtos valstybės trisdešimt vienerius metus, šios mintys bus neatsiejamos nuo minčių apie mūsų pačių nuosavus gyvenimus.
Tačiau mūsų santykis su po Kovo 11-osios praėjusiais metais yra skirtingas. Kiekvienoje visuomenėje, taip ir mūsiškėje, žmonės skiriasi savo amžiumi. Panašaus amžiaus žmonės sudaro atskiras amžiaus grupes, kurios negali nesiskirti savo interesais, vertybėmis, veiklos būdais ar elgesio normomis.
Gerbdami amžių, pradėkime nuo tų, kuriems 1990 metų kovo 11 dieną buvo 55 ir daugiau metų, t. y. visus šiuos trisdešimt vienerius metus jie buvo pensininkai ir, sociologiškai žiūrint, jų socialinės padėtys nesikeitė. Tačiau visi žinome, kad šios amžiaus grupės žmonės yra aktyviausi balsuotojai rinkimuose, t. y. labiausiai neabejingi politikai. Šie žmonės, jei dar neišėję anapilin, savo valstybę labai vertina, nors ir nevienodai. Daugelis tikrųjų patriotų džiaugiasi, kad sulaukė Nepriklausomos Lietuvos, tačiau tarp senjorų yra ir tokių, kurie neretai mėgsta bumbėti, jog „prie ruso buvo geriau“.
Kitoje amžiaus skalės pusėje – tie, kuriems panašiai tiek metų, kiek ir atkurtajai mūsų valstybei. Jie neatsimena 1990 m. kovo 11-osios, neatsimena sovietinio laikotarpio. Jie priima Lietuvos valstybę kaip savaime suprantamą dalyką, kuris tiesiog yra ir kurio negali nebūti. Jie nežino, kad bananai galėjo būti deficitas, o trispalvės iškėlimas per Vasario 16-ąją garantuodavo pašalinimą iš mokyklos su „vilko bilietu“.
O per vidurį tie, kuriems tuomet buvo 30, kurie dabar jau galvoja, kokio dydžio pensiją gaus po kelerių metų ir kaip su ja išgyvens. Tai žmonės, kuriems po Kovo 11-osios atsivėrė plačios pasirinkimo galimybės – privatizacija, nuosavo verslo steigimas, emigracija. O tiems, kurie nesugebėjo susiorientuoti pasikeitusioje realybėje, kelias į visišką dugną.

Prieš trisdešimt vienerius metus mes buvome kitokie – vieningi it kumštis, nuoširdžiai mylintys Lietuvą ir savo tautiečius, geranoriški, siekiantys to paties tikslo.
Dabar mes jau kitokie. Kai kam atmintį užspaudė metų našta, kai kam – sunkus gyvenimas, o jaunimas tapo nebe Lietuvos, bet pasaulio piliečiais. Dabar daug pykčio, nepasitikėjimo, nusivylimo, nepagarbos tautinei kultūrai, mūsų tradicijoms, globalizacijos, mankurtizmo apraiškų. Dabar ir legendinė Eurikos Masytės daina „Laisvė“, tuomet ir dar ne vienerius metus po 1990-ųjų buvusi neoficialiu tautos laisvės himnu, kai kam įgauna kitą prasmę. Kas atsitiko, kad net pati šios legendinės dainos autorė nusprendė neduoti leidimo šią dainą naudoti Lietuvos kariuomenės reklaminiame klipe, nes nepritaria Lietuvos militarizavimui.
Esame kitokie, o kartais girdime, kaip vyresnio amžiaus žmonės kalba: „Ne tokios Lietuvos norėjom, ne už tokią Lietuvą kovojom“. Jiems norisi pasakyti, jog kovojom už laisvą Lietuvą, kokią dabar ir turime, o Kovo 11-oji dėl tokių padūsavimų tikrai nekalta. Kaip elgiamės, kokią valdžią rinkome, kaip griebėme tai, ką buvo galima pagriebti, lipdami per kitų galvas, tokią Lietuvą ir sukūrėme.
Gal bent Valstybės atkūrimo sukakties proga nepainiokime valstybės su valdžia. Šita valdžia amžinai nebus, jei norėsime, išsirinksime kitą.
Negalime nepritarti maestro Giedriui Kuprevičiui, kuris sakė: „Besigailintys praeities nepatenka į dabartį. Matantys tik dabartį, netveria ateities. Gyvenantys vien ateitimi dažniausiai yra seniai mus palikę. Ir tik tie, kuriems pavyksta laikmečius suvesti harmonijon, gali tikėtis prasmės, laimės ir džiaugsmo“.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /

%d bloggers like this: