Viešas vakaras „Balų degintojai“ Šeimų parke
Parašė akmeninis
Velnias savo esmę, sumanymus, paslepia melu. Sugalvojusi savo slaptus tikslus, Dilgėlinė, apsiavusi aulinius, užsimetė ant peties maišelį ir išėjo per laukus melo ieškoti. Brisdama per kemsynus, surado šiaudais dengtą trobelę, langeliais mažutėliais. Sulojus šuniui, Dilgėlinė matė, kaip iš trobos ėjo moteris ir tarpduryje pasilenkė, kad žemas balkis jos galvos nenuneštų. Rankoje ji spaudė duonos riekelę. Moteriškė parašų rinkėją pasitiko išskėstomis rankomis, jos galvą apkabino su duonos riekele ir abi pasilingavo. Todėl pasilingavo, nes per Laisvės radiją „kaimuko“ moteriškės buvo girdėjusios pasaką apie pasiaukojimą Tėvynei. Sunkiai jos susikalbėjo, nes nuolatos šuo amsėjo. Tada, kai moteris paėmė grėblį su trimis dantimis, šuo urgzdamas atbulas įlindo į savo būdą. Kalbėjo moteris, duonos riekele gestikuliuodama, kad visi seniausiai susirūpinę partizanų garbe. „Kodėl neateina Dilgėlinė? Keista, kodėl visi tyli?“ Sakė, kad „kaimuko“ moterys, eidamos iš bažnyčios, sustodavusios, ilgai atsilošusios linguodavusios: „Sakyk, Juzele, ar taip gali būti?“ Dabar moteriškė su parašų rinkėja susėdo ant kvepiančios drebulinės kaladės skiedryne. Ta, kuri rankoje laikė duonos riekelę, dainavo Dilgėlinei dainą apie Kalniškės mūšį. Kai padainavo, tada nuo riekelės dviem pirštais atgnybo trupinį duonos ir jį suvalgė. Religingoji Dilgėlinė susigraudino, nes jai pasivaideno bažnyčia. Paskui abi atsistojo nuo kaladės. Dilgėlinė ant kaladės paklojo baltą popieriaus lapą, atkišo moteriškei tušinuką. Moteriškė pasikasojusi atsiklaupė ant baltų skiedrų ir pasirašė „Prieš nepagarbią partizanams vietą“.
Kai Dilgėlinė toliau keliavo per „kaimukus“, ten sutiko gyventojų minias. Vienas ūkininkas pavargėlės kelionei paskolino asilą. Pora moterų ją užkėlė ant gyvulio ir pamojavo. Žmonės, buvę ištremti, išvydę šį vaizdelį, keliaujantį per „kaimuką“, prisiminė klajūno Baikalą. Susigraudinę Dilgėlinės galvą apipylė tarsi žiedadulkėmis arba žiedlapiais – brangiais prisiminimais. Paskui, prijojusi buvusį stribyną, nulipo nuo asilo ir pririšo „žirgą prie tvoros, prie lelijėlės ir rūtos“ – prisiminė jaunystės dainelę. Išdulkinusi sijoną, užėjo į trobą paklausinėti žmogaus. „Tai buvo vienąkart pavasarį, – pasakojo Dilgėlinei vienas toks su „galifė“ kelnėmis, siūlais raudonais ir su perskelta lūpa. – Kai vienas partizanas, save pasiskandinęs ežere, per nendrę kvėpavo, tai ežero krantai buvo rusų kaip amaro apsėsti. Kitas partizanas, rusui įžengus trobon su automatu, šmurkštelėjo po verpėjos sijonu.“ Būtų papasakojęs dar ir dar, bet užviręs vanduo išbėgo ant karštų geležų ir troba priėjo karštų garų. Tada jie, kaip per rudenio miglyną, nematydami vienas kito, tik girdėdami ir nujausdami, apgraibomis vienas kito, išėjo į kiemą. Tas su „galifė“ sakėsi ieškąs moteriškės. Bet Dilgėlinė tylėjo.
Užrašiusi pasaką, duodavo pasakotojui pasirašyti. Kai Dilgėlinė su pilnu maišu parašų jojo žviegiančiu geltonu smėliu per mišką, pro užgriuvusius partizanų bunkerius, išgirdo ūū! Dilgėlinė nusigando: gal vilkas arba partizanas? Nei tas, nei anas, o moteris atidundėjo išsidraikiusiais plaukais. Pasivijusi Dilgėlinę ant asilo, uždususi pasakojo, kad ji tik dabar prisiminusi, kai savo jaunystėje parašiusi laiškelį žuvusiems partizanams ir slapčia nuo komunistų padėjusi jį prie paminklo ir mėlynu akmeniu tą margą laiškelį dar prislėgusi. Ji taip iš giliai atsiduso, jog atrodė, kad ji pati to akmens prislėgta, nes krūtinė sunkiai kilnojosi. Prašė Dilgėlinės šito dalyko niekada nepamiršti ir būtinai jos vardą „Ona“ įamžinti. „Gal geresni laikai sugrįš?“ – tarė parašų rinkėjai… Dilgėlinė šitą retą įvykį užsirašė žaliame su V. Kudirkos atvaizdu sąsiuvinyje. Tą užrašymą būtinai parodys akmeniniams, kad tie pagaliau atsikvošėtų, nusiramintų ir eitų tiesos ir šviesos keliu. Iš viso tada Dilgėlinė surado 80 % „kaimuko“ moterų ir 1% vyrų, kurie buvo prieš „negarbingą partizanams vietą“. Parkeliavusi į savo tuščią ofisą, parašų naštą numetė ant juodo fortepijono, kuris suūžė kaip bičių avilys. Toje pačioje tyloje perbraukusi „smaguliu“ per „do, rė, mi, fa“, atsisėdo ir ilgai galvojo apie kažką… galvą nunarinusi užmigo. Susapnavo, kad prie Laukinės bala dega, o ją gesina šlapiomis kelnėmis Galilėjus. Kai komitetas kūrė akmeniniams deklaraciją, pasiremdama „Stambulo konvencija“, ji rengėjams papasakojo apie savo sapną. Vieni manė, kad tai Šeimų parko vaizdinys jos gilioje pasąmonėje lizdą susisukęs, o kiti gi galvojo kitaip – ugnis reiškianti meilę. Gal jos pasąmonė prisiminė galifė? Ką gali žinoti. Komitetas ilgai svarstė deklaracijas ir konvencijas, raišiojo tekstus minčių siūlais, nervinosi, nes vilnoniai siūlai trūkinėjo… dar gulėjo kalnas žalių bendruomenės vizijų, kurias reikės žūtbūt „išvirti“ ir prie deklaracijos priedą pritaisyti. Mėnulis išbalęs jau leidosi ant Laukinės trobos šiaudinio stogo, kai įraudęs komitetas, raudonesnis už tekantį mėnulį, priėjo vieningos nuomonės dėl „garbės“. Užkliuvo dar dvi sąvokos – „sutinka“ ar „pritaria“, taip pat „kaimukui“ nesuprantami žodžiai „erdvė“ ir „vizija“. Komitetas dėl paskutinių dviejų sąvokų taip susiėdė, kad negalėjo vienas į kitą pažiūrėti. O tuo tarpu Lakštingienė su Dilgėline plaukus viena kitai nuo galvos rovė dėl tos vienintelės „vizijos“. Tik jau gęstant šaltoms išbalusioms žvaigždėms dangaus skliaute, o aušros dėmei atsiradus ant ofiso grindų, kolektyvas, paraudusiais nuo aušros veidais priėjo vieningos nuomonės ir drebančiomis rankomis akte pasirašė: „pritarti“. Tik vienas nepasirašė, susinervinęs perlaužė tušinuką ir numetė į kampą.
Akmeniniai, skaitydami Dilgėlinės deklaraciją, žavėjosi jos retu induktyviu mąstymu, gudria subtilybių pagava. Iš pradžių akmeniniai išgyveno jausminį pasitenkinimą, o paskui jų kūnus varstė džiugesiai. Ir pagaliau juos abu pritrenkė Dilgėlinės intuityvieji nujautimai. Tu tik sugebėk tikrovės grožį paslaptingai paversti melo gražumu. Čia melas pavirsta rausvai mėlyna saulėlydžio juosta ir spalvos ant dangaus mainosi su garsais ant žemės: čia – C. Debiusi „Vaizdai“, o tenai – jau M. Ravelio „Bolero“. Mielas skaitytojau, kada nors, kai būsime laisvi nelaisvėje, deklaracijoje rasi ne tik atskleistų estetinių prasmių, bet ir naujų moralės formų išdaigų: kaip gražiai tave apgavo: „pieva, upė, kryžius, ir graudi, graudi daina…“ Nes dorovinės idėjos visada išplaukia iš gilaus religinio jausmo. Taigi. Štai kokia Dilgėlinės gudrybė įnikti į slapčiausias „kaimuko“ moteriškių sielos kerteles. Ji išmokusi ne šnekėti, oi ne, bet klausytis, todėl yra be galo jautri savo artimui ir gudri kaip žaltys, todėl ir pasirašė jai visas „kaimukas“. Deklaraciją visi citavo. Netgi savivaldybės merė pacitavo iš Dilgėlinės deklaracijos, kad Šeimų parke partizanų paminklui vieta nepagarbi. Gal ji nuoširdžiai pamanė, kad tenai dilgėlės kaip gyvatės?
Anais laikais bolševikai mokėjo dangų nukelti ant žemės ir vertė žmones melstis stabui, ginti lygybę ir persekioti asmenybę. To labiausiai pasiilgę mūsų komentarų rašytojai. „Iš „Proto bokštų“ reikia atimti išmintį, nes pasirodo, kad „Dzūkų žinios“ yra talentingų ir išmintingų ponų laikraštis“, – šaukė bolševikė ant Žiemos rūmų barikados. Iš tikrųjų, visoms valdžioms buvo reikalingas ne dorovinis apmąstymas, o melas, jėga ir valia palenkti žmogų, nes naudos principas tapo valdžios principu. „A ja jai! Dėl savito tingumo „kaimukas“ balsuoti neateina!“ – guodėsi valstybės sekretorius, sudėjęs savo pailsusias rankas ties pakelės kryžiumi.
(Bus daugiau)