Jūratė Sutkuvienė
SETI susitikimas, kurio svečias ir šeimininkas Lechas Mankievičius, vyko ir aprašytas buvo prieš kelis mėnesius, tačiau niekam nepasiūlytas „nugulė į stalčių“. Siūlau dabar, manydama, kad jis gali būti aktualus ir šiandien.
Pagrindinis susitikimo dalyvis Lechas Mankievičius yra Lenkijos mokslo akademijos Teorinės fizikos centro darbuotojas, fizikos ir astrofizikos profesorius, skaitmeninio švietimo entuziastas ir „Khano akademijos“** lenkų kalba kūrėjas. Taip pat keletą pamokų turi nedidelėje mokykloje netoli Varšuvos, bendrauja su mokytojais ir pedagogais, ieškodamas tinkamos valstybinės mokyklos formos, padėsiančios mokiniams pilnavertiškai vystytis bei augti XXI amžiuje. Šiuo metu jo pagrindinis interesas – ištirti, kaip šiuolaikinės technologijos gali prisidėti prie lėtesnio, holistiškesnio, socialesnio, psichiškai subalansuoto ir vis dėlto pažinimo požiūriu efektyvaus ugdymo. 2013 metais kasmetiniame „Mokytojų balso“ konkurse Lechui buvo suteiktas mokyklos draugo vardas. Neįtikėtina, negausiai auditorijai šis užsiėmęs žmogus skiria dvi valandas. Jo kalba vaizdinga, įtaigi. Jei įdomu, tai vade mecum.
Mokslininkas teigia, jog reikėtų pasinaudoti šia pandemine situacija, ir priduria, jog krizė suskirstė žmones į dvi grupes. Pirmajai priklausantys stengiasi būti ištvermingi, ieško naujų sprendimų, antrojoje esantys bando kažkaip išgyventi vildamiesi, kad kai tai praeis, vėl viskas bus taip, kaip buvę. Suprantama, kad pirmosios grupės galvose gimsta naujos idėjos, kurias įgyvendinus būtų galima pakeisti mokymosi aplinkas.
Apibūdindamas švietimo sistemą savo šalyje, L. Mankievičius cituoja amerikiečių verslininką, investuotoją, filantropą, vieną turtingiausių planetos žmonių Voreną Bafetą: „Tik tada, kai banga nuslūgsta, tampa akivaizdu, kas plaukioja nuogas.“ Taigi, tas nuogas plaukikas – švietimo sistema. Šią mintį praplečia sakydamas, kad bandymai įprastas veiklas perkelti į internetą prilygsta tėškimuisi veidu į purvą. Iki skausmo pažįstamas jausmas, tiesa? Manau, ne vienas tai patyrėme.
Berašant šį straipsnį, pasirodė profesorės, habilituotos daktarės, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotojos Vilijos Targamadzės pamąstymai švietimo būklės tema, kurie, manding, susišaukia su lenkų profesoriaus mintimis. Ji teigia, kad nuotoliniam mokymui tinkamai nepasirengta ir antram karantino laikotarpiui. Mokytojams trūksta mokymo priemonių (ypač skaitmeninio turinio) <…>. Ir metaforiškai paaiškina: „Ugdyme yra labai svarbus pats procesas, o užtikrinti jo veiksmingumą mokytojui ir nepadedama. Jis užspendžiamas bet kokia kaina siekti rezultatų. Ypač akademinių. Neabejotinai jie yra svarbūs, bet net ir po lietaus karštą dieną baravykai ant asfalto nedygsta…“ Čia vis dar apie tas mokymosi aplinkas. Bet eikime toliau.
Ugdyme, Lecho Mankievičiaus manymu, žmogiškas ryšys bene svarbiausias. Jei nesiseka jo užmegzti, kalbėkite apie tai, nesislėpkite, išmokite naujų dalykų. Vaikai eis su jumis, jei pasitikės, nesvarbu, ar jie itin gabūs, ar jiems sekasi kiek mažiau. Gal ne dabar, gal vėliau jie susidomės jūsų dėstomu dalyku. Svarbu nežlugdyti, neatimti noro. Deja, šiandien švietimo sistemoje gaji prievarta ir įtampa. Tačiau kas atsitinka dabar, nuotolinio mokymosi metu vaikams įgijus daugiau laisvės, kai jie turi daugiau laiko sau, kad patys kažką nuveiktų? Kai kurie pasineria į savo domėjimosi erdves. Puiku, vaikai turi mokytis ne tik mokykloje. Patys, savarankiškai, dalykų, kurie juos domina.
Jei anksčiau diplomas buvo sėkmingo gyvenimo raktas, teigia mokslininkas, tai nūdienoj – lankstumas, aišku, podraug su išsilavinimu ar išmoktais dalykais. Juk puikiai matome, kaip pasikeitusi, o ir iki pandemijos nuolat kintanti ekonominė situacija veikia darbo rinką, kaip darbo kasdien netenka daugybė žmonių, o ribotos galimybės nežada saugaus gyvenimo. Liūdniausia, kad šiandien nereikia daugybės vakarykščių kompetencijų, net ir virtusių puikiais įgūdžiais. Dar prelegentas priduria, kad anglų kalbos mokėjimas yra gyvybiškai svarbus, nes mokant ją bus tikrai lengviau plaukti per staigių ir netikėtų pokyčių vandenyną. Suprantama, kodėl šios kalbos mokytojams tai – didžiulė užduotis.
Kaip bebūtų, L. Mankievičius dar kalba apie individualizuotą požiūrį į mokymąsi ir pasakoja, kaip jis įtraukia savo mokinius į mokymosi procesą. Tiesa, pamini, jog fizikos moko dvi klases, kuriose 34 mokiniai, ir nelabai įsivaizduoja, kaip tai padarytų, dirbdamas, pavyzdžiui, su 340 mokinių. Jo moksleiviai dažniausiai užsiima projektine veikla, jie turi suvokti dalykus, o ne gauti gerą pažymį. Kartais paprašo, kad mokinys parašytų, ką suprato, ir kalbasi su juo sakydamas, kad jei ji(s) nusirašys, tai mokytojo šansai jai ar jam padėti lygūs nuliui. Sako, jog jo klasėje nebūna tylos. O nuotolinį mokymą vertina kaip puikią galimybę mokytis daugeliui, o ypač Aspergerio sindromą*** turintiems vaikams, nes jų netrikdo bendramokslių replikos ar triukšmas.
Taip pat mokslininkas stebisi, kaip nuotolinio mokymosi metu kai kuriose ugdymo institucijose (pamini ir universitetą Varšuvoje) nuspręsta mokytis tik sinchroniniu būdu. Juk 8 valandos „Zoom“ ar kitoje platformoje – kvailystė. Daugeliu atveju mokytojai priešinasi, kovoja (ne vien dėl paminėto mokymosi būdo), bet generolai nesupranta situacijos. Kitaip tariant, futbolininkai žino, kaip žaisti, nes patys ir išmoko, bet bėda – treneris, kuris neišmano nieko. Pasitikėjimas Europos šalyse yra labai žemame lygyje. Akivaizdu, kad ateityje istorikams bus daug juoko nagrinėjant šį laikmetį, mintį užbaigia profesorius.
Pabaigai mokslininkas vardija, kokį spaudimą lūkesčių pavidalu vaikams dažnai daro tėvai ar mokyklos vadovybė. Tų lūkesčių išraiška, suprantama, yra pažymiai, kurie daro neigiamą įtaką, nes užmuša vidinę motyvaciją, kuri yra, jeigu man dalykas patinka, yra įdomus ir dargi sekasi. Pavyzdžiui, Singapūre ir Suomijoje pažymiai neegzistuoja, ten pasitikima mokytoju. Tačiau mūsuose dažnai džiaugiamasi, kad mokinys atliko vienokį ar kitokį testą, bet nesirūpinama, kad suprastų. Susitelkiama ne į užduotį, o į pažymį. Taip mokiniai atgrasomi nuo mokslo disciplinų. Neretai sakoma, kad, pavyzdžiui, jei mokinys nėra tiksliukas, tai jo ir nereikia varginti. Reikėtų elgtis priešingai. Tiesa, ne varginti, o sutelkti dėmesį ir suteikti pagalbą. Gal net COVID-19 pasekmės būtų kitokios, jei į šią problemą vyrautų mokslinis, o ne emocinis požiūris, kaip dažnu atveju yra dabar.
Neseniai klausiau trumpą interviu su Michaeliu Laitmanu, žydų ontologijos ir epistemologijos profesoriumi, filosofijos ir kabalos daktaru, biomedicinos kibernetikos magistru, „Ką mums norėjo pasakyti 2020 metai“ ( rus. „Что нам хотел сказаттъ 2020 год“), kuriame jis kalba apie žmogaus nedovanotiną įsikišimą į gamtą. Jo teigimu, COVID-19 yra jos reakcija. Juk mes gyvename uždaroje gamtos sistemoje, kurioje galioja įstatymai. Šiukštu juos pažeisti. O kas man apie tai kada ką sakė, stebisi pašnekovas. Tai eik į mokyklą ir išmok, atkerta profesorius. Mokykis biologijos, botanikos, zoologijos, gamtos pažinimo, fizikos, chemijos ir kitų dalykų, kurie tau išaiškintų, kad mes gyvename sistemoje, kurioje viskas tiksliai ir griežtai susieta. Štai taip.
* SETI (Sejny English Teacher Initiative, liet. Seinų anglų k. mokytojų iniciatyva (SAMI)
**Khan Academy – moderni nemokama mokymosi aplinka anglų kalba, skirta mokiniams, studentams, mokytojams, tėvams ir visiems, kas trokšta žinių, nepriklausomai nuo amžiaus.
***Aspergerio sindromas – autizmo spektro smegenų vystymosi pakitimas, pasireiškiantis emocinio ryšio deficitu bei sunkumais bendraujant su žmonėmis. Asmuo su Aspergerio sindromu gali pasirodyti keistas, turintis bendravimo, tarpusavio supratimo, emocinio kontakto problemų.