Dineta Babarskienė
„Pusė respublikos suvažiavo“, – kvatoja Gintaras Gražulevičius iš Lazdijų, pasakodamas apie sekmadienio žvejybą. Vietiniai, o ir žvejai iš aplinkinių savivaldybių čia suvažiavo. Ir ne veltui jie susirinko Dzūkijoj – orams atšilus, tikėjosi gero mekšrų kibimo. „Galvojo, kad išeis dideli mekšrai, o jie neišėjo“, – sako žvejys.
Jis pats jau savaitė kaip bando pasigauti mekšrų, buvę ir nekibadienių, lydėjo ir sėkmė. „Jau visą savaitę po kažkiek kibo. Simniokai žvejai pranešė, kad jau kimba. Šeštadienį dar kibo, o sekmadienį mažai“, – tikina jis. Tačiau, anot jo, jei šių žuvų sezono metu, kai kimba, bent sykį pagauni neblogai, tai jau yra gerai – užtenka. Gintaras neslepia, jog pagavo ir nemenkai – tris dienas neblogai kibę. „Užeina toks ruožas, pagauni. Užplaukia mekšrai – pagauni, o jei atvažiuosi nežinodamas, nei kur ir nei kaip, gali nė vieno nepagauti“, – tiesiai sako Gintaras. Anot jo, jei bent kokias tris dienas būna šilta, tada mekšrai eina išneršti. „Vietiniai pasakoja, kad mekšrai geriausiai kimba, kai ant alksnio prasiskleidžia trys lapukai, tada jau mekšrų tikrai pagausi“, – taip girdėjęs Gintaras. Užkietėjęs žvejys gerai mena, kad pernai mekšrai atėję buvo tris dienas: balandžio 9, 10, 11. „O šiemet didesnis tik vienas kitas. Jei neateis ryt poryt, tai greičiausiai išnerš Dusioj“, – jau tokių kalbų pasigirsta iš žvejų lūpų. Anot jų, jeigu staigiai po atšilimo atšąla, mekšrai neateina – tokių metų yra buvę.
Spernia sekmadienį buvo apgulta žvejų. Net patys žvejai juokavo, kad kokios čia koronos: ir čiaudi, ir „kruni“, ir kosti paupiais, ir „ty viskas gerai“. Sekmadienį tikėtasi gero laimikio, tačiau… O kodėl visi ant tos Spernios lekiat, kitur nekimba? „Kimba, bet mailius. Penkis ežerus apvažiavau – mailius. Ant Vainežerio tik tokie per pusę piršto, ant Veisiejo – visai niekas nekimba. Dar neįšilęs vanduo. Ant Kauknorio kimba irgi maži“, – vardija Gintaras.
Sekmadienį su bičiuliu 5.15 val. ryto – dar tamsoje – jau pasiruošę žvejoti buvo, manė, geriausias vietas ant Spernios upės kranto užėmė. „Pernai nuo trijų nakties su prožektoriais sėdėdavo ir laukdavo mekšrų kibimo“, – prisimena jis. Atvažiuosi vėliau, sako, gerų vietų neliks – kitos prastos. Tad jiedu užsiėmė geras vietas, kur, atrodė, tikrai kibs. „Kur jau bebrų olos prasideda, ten jau pačiam sunku įeiti“, – tarsteli jis. Dviese pagavę kokia 30 mekšriukų. Savas žuveles Gintaras bičiuliui atidavęs. „Mačiau, dar vienas žvejas neblogai pagavo, o kiti po du, po tris“, – pasakoja jis. Anot jo, daugelis galvoja, kad tik nuvažiuoji ir kibirus žuvies prigaudai – taip nebūna. „Kartais paprašo manęs parvežti žuvies, bet kaip aš galiu pažadėti, jei nekibs ir nieko nepadarysi“, – aiškina Gintaras.
Vis tik vieną dieną jam išties sekėsi – mekšrai kibo neblogai. Gintaro feisbuko paskyroje pamatę jo sugautas žuvis, pažįstami siūlė pasidalinti, o jau alaus, sakė, pagal sūrumą būsią. Kiti gi smalsavo, kur jis dedąs tiek žuvų? „Į kibirą“, – kvatoja atsakydamas Gintaras. Tačiau kaip pats galiausiai prisipažino, kad feisbuke visi atrodo gražiau, geriau, „mandriau“, taip ir jis padaręs. „Toje nuotraukoje ne tik mano sugautos žuvys, o ir bičiulio. Nuotrauka išduoda: juk du kibirai. Su dviem kibirais niekad neinu į žvejybą. O ir žuvys nuotraukose atrodo didesnės“, – kvatoja Gintaras. Sako, kitą kartą surinksiąs kokių penkių žvejų žuvis ir visą pakelę jomis nuguldysiąs. Dar, anot jo, laukia kertinis vakaras, kai jau tikrai įsitikinsiąs, bus tų didelių mekšrų šiemet ar ne. Ir šiandien važiuos… „Dar varysiu po darbo – patikrinsiu. Na, jei išeis, tai išeis didesni, o jei ne, tai šiemet nebus jau mekšrų“, – dar vis tikisi žvejys. Sako, kad žvejyboje galioja tos pačios taisyklės kaip ir grybavime, jei mašinų miške yra, vadinasi, ir grybų yra, tas pats ir su žvejais, ir žuvimis. „Tik sekmadienį žvejų mašinų daug, o žuvies nebuvo. Mašinų gausa rodė, kad žvejai tikisi“, – apie vis tik pasitaikančias išimtis kalba žvejys. „Juk šeštadienį atšilo, naktį pliusinė temperatūra buvo, sekmadienį turėjo išeiti mekšrai, visi tikėjosi to. O dar laisva diena, 18 šilumos, galvojo, atplauks dideli, o pasikeitė vėjas – rytų, žvarbus, ir neatplaukė“, – sako Gintaras. Žvejai vienas kito klausinėjo, ar kimba: vieni dalijosi noriai, kiti nelabai. Gintaras sako, kad jis visada pasako, kaip yra, neslepia, pastebėjo, kad dabar jau ir jis vis dažniau sulaukia žinučių: „Važiuok, kimba“. Bežvejodamas girdi, kaip skamba telefonai: žvejai vieni kitų klausia: kaip žvejyba? „Sužinoję, kad kibimo nėra, kiti net nevažiuoja. Kam be reikalo važiuoti ir dieną gadinti“, – tarsteli jis. Gintaras sako, kad pasidalinti informacija gerai, mat visų vietų rajone juk negali patikrinti. „Čia ir vėl tas pats, kaip ir su grybais. Jei pasako, kad Papečių miške yra baravykų, tai, aišku, neparodys, po kuriuo medžiu, bet šansas rasti yra, taip ir žvejyboje“, – pasakoja jis. O dargi dzūkai turi gerą posakį: „Tavo grybų neišrinks, tavo žuvų neišgaudys“. „Bet žmonių visokių yra, kiti bijo, kad jų žuvų neišgaudytų“, – vis tik pripažįsta Gintaras. Sako, jam smagiau, kai ne tik jis, bet ir kiti pagaus, ir kiti pasidžiaugs.
Po mekšrų, anot žvejo, jau nedrąsiai eis lynai, raudės, karosai, po to jau „su spiningais važiuos lydekų“. „Žuvų mūsų ežeruose yra, tik gal ir jos jau daug įnoringesnės pasidarę“, – svarsto žvejys.