Kalvis ūkininkams ir šiandien reikalingas: „Ko nenupirksi parduotuvėje, tą iškals kalvis“

Vyriškis sako, kad jis – vienintelis kalvis giminėje. „Mano močiutės mamos vyras buvo batsiuvys. Jokių kalvių nei mano tėvo, nei mamos giminėje nebuvo ir kol kas nėra.“

Dineta Babarskienė

32 metų kalvis Tomas Pacaitis iš Radvilonių kaimo, Lazdijų rajono savivaldybės, kalviauja nuo 2009 metų. Kalvio amatas – pagrindinis jo darbas ir užsiėmimas. „Turiu verslo liudijimą, moku mokesčius. Čia mano toks verslas“, – sako jis. Teigia, kad kalvio darbas reikalingas. „Ko nenupirksi parduotuvėje, tą iškals kalvis“, – sako jis.

Jokių darbų nesipurto

„Vartų, tvorų nekalu. Kalu namų apyvokos daiktus, saulutes, kryžius, visokias smulkmenas, pavyzdžiui, cvekus“, – vardija jis. O tai žmonės cvekų parduotuvėje nenusiperka, ar čia kokie ypatingi? „Ypatingi – kalviški“, – patvirtina kalvis.

„Ir ūkininkai ateina, niekad neatsisakau pagelbėti. Kokį noragą ištiesinti reikia. Vienas iš Leipalingio atvažiuodavo, arkliuką turi, tai plūgą suleist reikdavo, kad gerai artų, tai akėčias suremontuot. Aš tokių darbų nesipurtau“, – patikina Tomas. Mat jis ir pats savo ūkyje darbuojasi, tad gerai supranta ūkininkus. Kalvis tai avis šeria, tai vištas lesina, tai bulbas sodina, tai žolę pjauna, tai, žiūrėk, jau šieno priruošt avims žiemai reikia – yra tų ūkinių darbų. „Kaime darbo yra. Miestiečiai sako, jei gyventų kaime, ežere per vasarą mirktų. Jo, jo! Aš galvoju – šnekėk, šnekėk. Kai nusipirko kaiman trobą, paklausiau, kaip sekasi mirkt ežere? Sako, nėra laiko: žolę pjaut reikia, pomidorus kapliuot“, – juokauja T. Pacaitis.

Pasirinko ne floristiką, o kalvystę

Vyriškis sako, kad jis – vienintelis kalvis giminėje. „Mano močiutės mamos vyras buvo batsiuvys. Jokių kalvių nei mano tėvo, nei mamos giminėje nebuvo ir kol kas nėra. Tik aš vienas toks – pirmas“, – sako jis. Pasakoja, kad 10 klasių baigė Leipalingyje, paskui nuėjo mokytis į Veisiejų technologijos ir verslo mokyklą. „Mokiausi statybininko profesijos. Buvo mokykloje ir užklasinė veikla. Kai paklausiau, kokių čia yra užsiėmimų, pasakė, kad yra kalvystė, floristika… Sakau, kad einu į kalvystę“, – pasakoja jis. Į floristiką nenorėjot? „Na, turiu menininko gyslelę. Aš visur, kaip sako, žibu“, – prisipažįsta jis. Kalvis Tomas dalyvauja parodose: džiugina kalvystės mėgėjus.

Pašalpų jam nereikia, jis pats užsidirba

Tuomet nuėjęs į kalvystės užsiėmimus ir taip „užsikabliavęs“, kad tai tapo jo pragyvenimo šaltiniu. „Pagalvojau, kas mane atsimins, kas pasakys: Tomas statybininkas geras buvo. Kad čia tų statybininkų ant kiekvieno kampo. O kalvis jau visai kas kita. Kalvį tikrai prisimins“, – aiškina kalvis Tomas.

Prisipažįsta, kad ir užsidirbti pats nori. „Stiprus vyras. Kam man ta pašalpa? Aš ir pats galiu užsidirbti. Gyventi iš pašalpos pernelyg žema man. Aš gi sveikas, gyvas, jaunas, kaip sako, pačiam jėgų žydėjime. Suprantu, kai žmogus su negalia, tada taip, reikia pagelbėti“, – aiškina jis.

Pasistatė kalvę, nusikalė sau darbo įrankius

Kalvę pasistatė. „Savo sodyboje, kur gyvenu, pasistačiau kalvę. Turim savo miško, tai savi rąstai, savos lentos. Kaip aš sakau, prie euro – brangu, prie lito – geriau“, – sako jis.

„Pamažu ir įrankį išsikaliau vieną kitą“, – sako jis. Tai kalviui pačiam įrankius reikia pasidirbdinti? „Nėra jų pirkt, reikia pačiam. O jei ir yra kur, tai labai prastos kokybės. Jau geriau pačiam. Bet tai tik dar smagiau“, – pasakoja Tomas.

Vasarą kala naktimis

Žiemą, vasarą kalvėje. „Žiemą gerai. Darbas būna našesnis. Norint sušilti, reikia daug dirbti: daug plaktuku mosikuot. O vasarą, kai net vakarais būna 18–19 laipsnių šilumos, tai visą dieną prabūnu namuose, kažkur rūsy, o dirbt einu po pirmos nakties“, –pasipasakoja kalvis.

„Jeigu dieną įsijungiu pneumatinį kūjį, tai visam kaime mirksi elektra, žmonės skundžiasi. O po pirmos valandos – naktis, žmonės miega, niekur nedega šviesa, tada įjungiu ir kalu“, – pasakoja jis.

Metalo dar randa: sukasi

O iš kur metalo kalvis imąs? „Parduotuvėse yra, bet dabar, kai subrango viskas, tai važiuoju į metalo laužyną, ten dar randu labai gero metalo, pamoku truputėlį, nuvežu savo nenaudojamo metalo laužo, pasimainau į gerą metalą. Sukuosi, kaip sako. Gyvent tai reikia“, – paaiškina jis.

Dabar toks laikas, kai viskas brangsta

Ar brangios kalvio paslaugos? „Priklauso nuo kalvio. Vieni – brangininkai, kiti kala pigiai. Vieni labiau džiaugiasi, mėgaujasi procesu, jiems pinigai nėra svarbiausia, tik už elektrą susimokėti, nusipirkti valgyti. O kai turi šeimą, tai jau norisi gaut didesnius pinigus, vaikus pavalgydint, aprengt, į mokyklą išleist juk reikia. Ir darbo daugiau turėt norisi“, – aiškina jis. Neslepia, kad ir kalvių paslaugos dabar truputuką brangsta. „Atvažiuoja ir klausia, ar pas mane ta pati kaina dar? Sakau, kad ne, pabrango. Kiek? Sakau, 20 eurų. Oi, tai kaip aš taip drįstu? Išgirstu. Bet toks laikas: gyvenam vis geriau ir geriau. Jei visur kyla atlyginimai, tai ir mano turi kilt“, – taip mano kalvis.

Sako, kad kalvių yra, net moterys imasi šio darbo

Kalvį dabar retai sutiksi? „Yra kalvių, žinokit. Kolūkių čėsais jų buvo, bet jie kalė tokius paprastus dalykus, paprasti darbai buvo“, – sako Tomas. Patikina, kad kartais net moterys imasi kalviauti. „Retai, bet yra ir moterų, užsiimančių šiuo amatu. Varėnoje yra kalvis, kuriam žmona ateina į pagalbą. Abudu kala. Yra moterų Lietuvoje, kurios dirba tokį darbą, kala. Nesakyčiau, kad labai daug. Ant pirštų galima suskaičiuoti“, – patikslina jis. Sako, kad jis turįs vieną mokinį, kuris atvažiuoja iš Vilkaviškio. „Sakosi, kad jis nori kalviaut dėl pomėgio, labai seniai norėjo. Na, bet gal dar mano prisidurti prie atlyginimo?“ – kalba kalvis. Nuoširdžiai sako: „Negaila, tegu tik ateina. Pamokysiu.“

Kalvystėje politikos nėra

Sako, kad Dzūkijos kalviai draugiški. „Bendradarbiaujam, nesipykstam. Visi turi skirtingus užsakymus. Vieni kala tvoras, kiti kala vartus, kiti – pakabas, kiti kitus dalykus kala. Visi turim darbo. Kalvystėje politikos nėra“, – patikina jis.

Ar nereiks kalviui iškalti kalavijo?

„Jeigu neužeis karas, kalvystės ateitis – šviesi“, – taip mano kalvis Tomas. Lietuviška kryždirbystė įrašyta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. „Kol kalsim lietuviškas saulutes, tol mes nepražūsim“, – tikina kalvis.

Ar nereiks kalviui iškalti kalavijo? „Jeigu sugrįšim į geležies amžių, nevažinėsim mašinom, neskraidysim lėktuvais, arsim dirvą ne traktoriais, o arklių traukiamais plūgais, tai, žinoma, iškalsiu“, – sako kalvis Tomas Pacaitis ir priduria, kad jau geriau to karo nebūtų: karas – baisu.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: