Dineta Babarskienė
Sparčiai augant vartotojiškumui, batsiuvystė nyksta. Šį amatą ilgus metus išsaugoję specialistai ar tik nebus paskutiniai šios profesijos atstovai? Tą patvirtina nuogąstaudamas ir Gediminas Stasys Paplauskas iš Krokialaukio. „Sau pamainos neturiu. Nieks nenori mokytis taisyti, gaminti batus. Ieškau ir niekur nerandu, kad kas norėtų šito amato pasimokyti. Mielai išmokyčiau. Nei mokyklose nori mokytis, nei pas meistrus ateina. Gal pas jus koks vienas atsiras?“ – ir juokais, ir rimtai kalba meistras. Neslepia, kad jo profesija baigia išnykti. „Jaunimui neįdomu“, – patikina prityręs batsiuvys. Kadaise buvo laikai, kai vaikai paveldėdavo tėvų amatus, tęsti šeimos tradicijas buvo garbinga, dabar viskas kitaip. „Kiti laikai, kiti žmonės“, – tarsteli jis.
Pasak G. Paplausko, visi supranta, kad batsiuvys ir šiais laikais gali pasitarnauti žmonėms, jo darbas gali labai praversti, tačiau jaunimui šiais išmaniųjų technologijų laikais tai sunkiai suvokiamas amatas: darbas rankinis, visai nešiuolaikiškas. „Ar norės krapštytis kas su batais?“ – klausia jis pridurdamas, kad tokio norinčiojo neranda. Gaminant ar taisant batus, viską reikia daryti rankomis, o ir įrankiai nuo batsiuvystės klestėjimo laikų beveik nepasikeitė. „Beveik nieks nepasikeitė: prieš 100 metų taip gamino ir dabar taip pačiai gaminu. Štai 104 metų įrenginys batams gaminti. Jį 52 metus naudojo mano giminaitis, jau tiek pat beveik metų ir aš juo naudojuosi“, – rodo batsiuvys įdomų aparatą amatų mugės Paežerių dvare metu. Tuoj pademonstruoja, kaip tuos batus reikia gaminti tokiu nematytu įrenginiu – rankinėmis presavimo staklėmis, pagamintomis iš geležies. „Viduje aparato vanduo. Per tiek metų jo keisti nereikėjo: nei išpilti, nei įpilti“, – paaiškina jis. Tuoj pajuokauja: „Gerai, kad ne vynas viduje, o tai išgerti knietėtų.“
Ir ko gero nei jis pats, nei kas kitas dar nepagamino tokių batų, kurių jis nemokėtų pataisyti. Tačiau dabar ir taiso batus vis rečiau. Žmonės geriau naujus nusiperka, nei batsiuviams atneša pataisyti. „Suplyšo, išmeta“, – sako batsiuvys Gediminas.
Todėl savo dirbtuves įkūręs žinomas batsiuvystės amato puoselėtojas daugiausia šlepetes siuva. Jas mugėse pardavinėja. Čia pat prie juokaujančio batsiuvio ir moteriškė sukasi. Žmona? „Kandidatė“, – pajuokauja ji. Paskui prisipažįsta, kad vis tik Gedimino žmona Dalia. Ir ji jau šį tą iš vyro išmokusi: jo amatas jai nesvetimas. „O ir naudojame tapkių gamybai, kaip dabar madinga sakyti, antrines žaliavas, panaudojame dar tinkamas medžiagas antrą kartą, neišmetame, gamtos neteršiame“, – pasakoja ji rodydama vaikiškas šlepetes, kurios pasiūtos iš gobeleno atraižų. Šlepetės ir vaikams, ir suaugusiems kruopščiai pasiūtos. Žmonės sako, kad patogios ir ilgai nesusidėvi: kartais norisi, kad jau suplyštų, net atsibosta, o jos neplyšta, nors tu ką. Gediminas juokiasi tokias kalbas girdėdamas. Glosto tokie žodžiai jam širdį: tai jo kaip meistro įvertinimas.
Abu sutuoktiniai gerai nusiteikę, vis pajuokauja. „Važinėjame po muges, rodome, kaip batus gaminti reikia“, – sako Gediminas. Vienas kitą švelniai per dantį patraukia, abu pasijuokia ir kitus palinksmina. Jis – batsiuvys, ji – kulinarė. „Na, toks paplaukęs, ir pavardė nuo to“, – taip juokaudama Dalytė apibūdina vyrą. Gediminas šypsosi, žino, kad ši žodžio kišenėje neieško. „Jis – iš Marijampolės, aš – iš Jurbarko. Gyvename Krokialaukyje“, – kalba ji.
Jam darbas – tikra šventė. Ir taip jau daugybę metų. Savo amato nekeistų. Kaip susižavėjo batsiuvyste mažas būdamas, taip jo meilė batams ir dabar niekur nedingo. Su tėte dažnai lankėsi pas pusbrolį, stebėjo jo darbą, ir jam tai labai patiko. Kai reikėjo rinktis savo kelią, galvoti nereikėjo: pasirinko batsiuvio specialybę Kauno 11 profesinėje mokykloje. „O dabar nei su žiburiu nerasi norinčio tapti batsiuviu“, – teigia prisiekęs meistras. Sako, kad šio amato atstovus gali ant pirštų suskaičiuoti: jų labai mažai. Tad kol kas savoje dirbtuvėje karaliauja pats batsiuvys Gediminas ir jo pameistrė – žmona Dalia.