Dineta Babarskienė
„Ot, buvo buvo“, – taip sako 75 metų Milda Janulevičienė paklausta apie garsiuosius šeimos riestainius. Prisipažįsta, kad labai daug ji nepapasakos, nes ir pati nedaug žino, o dabar štai sau daržą ravi, sako, kad jei ne negalavimai, tai ji dar „oho“ būtų. „Dar aš „vyras“ būčiau, daug darbų pajėgčiau, o dabar suprantu, kad viskam ateina laikas“, – sako moteris. Tiesa, pamena, kad dar jauna būdama visada sakiusi, jog kol 100 nesulauks, nemirs. Tam pagrindo turi. „Visi mūsų giminėje iš tėčio pusės perkopė 90 metų“, – sako senjorė. Garsusis riestainių kepėjas jos tėtis Vladas Ažukas sulaukė garbingų 96 metų, tačiau savo recepto niekam nepasakė: unikalų receptą nusinešė į kapus.
Pasakęs tik tiek: pirmiausia apvirdavo, paskui kepdavo
Gyvena Milda Papalazdijų kaime. Visada čia gyveno. Troba ta pati, kur tėtis riestainius kepė. „Nekepė“, – paprieštarauja senjorė. Kaip nekepė, sakėt, kad kepė? „Tėtis sakydavo: pirmiausia apvirdavo, paskui kepdavo“, – tvirtina ji. Kitaip tariant, pirmiausia jas apšutindavo, o tik paskui kepdavo.
Nors troba ta pati, bet krosnis jau seniai perdaryta, tos, kur „barankos“, pyragai kepti, jau seniai nėra. „Jokios čia kepyklėlės nebuvo, viską kepė namuose, buvo didelis „pečius“: kepė daug“, – sako Milda. Žmonės pasakoja, kad Vlado riestainiai buvę labai paklausūs, mat dideli, išsipūtę, skanūs: vieno užtekdavo pasisotinti.
Parodyti, kaip tas „barankas“ kepęs, nesutiko: liepdavo nelįsti į akis – unikalų receptą nusinešė į kapus
Riestainių receptas ir liko paslapty: niekam neatskleidęs. „O ir kas jį išmokino jas kepti, negaliu pasakyti, nieko nežinome. Kažkaip jis daug nepasakodavo, o mes ir neišklausinėjome“, – prisipažįsta dukra. Klausti klausdavo, prašydavo parodyti, kaip tas barankas kepęs, bet jis liepdavo nelįsti į akis. Unikalų receptą Vladas nusinešęs į kapus. Mokytojas Jonas Malinauskas sako, kad stebėtis tuo nereiktų, nes daugeliu atvejų taip jau nutinka. „Receptus dažniausiai nusineša į kapus, o ir net mokant kitą, rodant, kaip tai daryti, vis tik nepavyksta pagaminti taip, kaip pats kepėjas gamino, kažko vis nepasako, o tas mažas „kažkas“ dažnai būna itin svarbus“, – sako jis. Pakomentuoja: „Tikėtina, kad Vladas bendravęs su žydais, kurių tuo metu Lazdijuose gyvenę, visai gali būti, kad pasimokęs ir iš jų, mat jie buvo daugelio kepyklėlių savininkai. Juk ir Vladas buvęs prekeivis, kaip ir žydai, jo „barankas“ akimirksniu išpirkdavo, tad, matyt, bendravęs su kitais prekeiviais. O ir tas faktas, kad jo namas mūrinis, tai jau didelis pasiekimas, mat lietuviui tuo metu pasistatyti mūrinį namą jau šis tas, tai rodo sėkmę, paprastai tariant, sugebėjimą gyventi. Tas namukas stovi ir šiandien“. Bet tas „barankų“ receptas turėtų būti paprastutis? „Taip, bet niuansų čia begalė. Labai svarbu, iš kokių miltų kepdavo, kaip jie sumalti“, – aiškina J. Malinauskas.
Arkliu vežė „barankas“ į atlaidus
Vladui darbuotis padėjo žmona Marija. „Tėtė su mama kepdavo tas „barankas“, o vaikus močiutė prižiūrėdavo, dar ir daržus paravėdavo. Tėvai su tom „barankom“ važinėjo. Tai ten, tai ten vis važiuodavo, tai į vieną, tai į kitą atlaidą“, – jau pasakoja Milda. Ją kaip mažiausią sodindavo vežiman ir veždavosi kartu, o vyresniosios likdavo padėti močiutei prie gyvulių, daržų, tik tuo metu ji jau jokių riestainių nemena: ar juos kepė, ar ne, nė pasakyti negali.
Pasakoja tikrai girdėjusi, jog tėtis, pasikinkęs arkliuką, veždavo parduoti ne tik riestainius, bet ir pyragų. „Visur važiuodavo. O kaip be arkluko? O kaip žemę apsidirbti, jei arklio neturėsi, kad ir nedaug, bet reikėjo juk ir bulvių pasisodinti. Ūkelį turėjo ir karvę, ir paršų, tad arklys buvo reikalingas“, – pasakoja Milda – jauniausia iš keturių seserų. Anot jos, vertėsi kaip kas išmanė, kaip kas gebėjo, o ir „barankų“ žino, jog niekas daugiau aplinkui nekepė, tik jis. „O mes kas mokytis ėjome, kas išvažinėjo ir niekas tų „barankų“ kepimo neperėmė. O rusų laikais nė tėtis jų jau nekepė: tada jau pasibaigė jo kepimai“, – sako Milda.
Namuose, kur „barankas“ kepė, išaugo praeityje garsi sportininkė, trenerė
Šioje sodyboje užaugo ir praeityje gerai žinoma rankininkė, trenerė Aneta Ažukaitė-Barysienė. „Sportavo mokykloje, lengvąja atletika užsiėmė, įstojo į Kūno kultūros institutą, studentė būdama žaidė rankinį, paskui jau dirbo trenere“, – pasakoja jauniausia sesuo Milda. Sako, kad tais laikais mokykloje buvo įprasta žaisti krepšinį, tinklinį, lengvoji atletika buvo populiari, tad Aneta sportavo, jai patiko, sekėsi. „Aš ir pati į varžybas važiuodavau. Veisiejų stadione būdavo rajoninės varžybos mokslų metų pabaigoje“, – mena ji. Anetai darbar 87. Ji mokėsi Lazdijuose. „Mes abi baigėme vidurinę, kitos seserys – ne. Aš buhalteriją baigiau“, – sako Milda. Ir dabar dar praeityje garsi sportininkė Aneta sugrįžta tėviškėn. Milda sako, kad tokiame amžiuje labai priklausai nuo vaikų: kada veža, tada ir atvažiuoja. „Bendraujame, atvažiuoja“, – patvirtina ji.