Artūras ČIURLIONIS: „Mano gyvenimas ir mokykla – neatsiejami“

A. Čiurlionis: „Viską visada privalai pasidaryti pats, gyvenime tau nesiseks, jeigu pats sėdėsi sudėjęs rankas.“

Visuomet besišypsantį Artūrą ČIURLIONĮ pažįsta daugelis Lazdijų rajono žmonių: jis – ilgametis mokyklos direktorius, mokytojas, šiandien dirbantis Alytuje, tačiau gyvenantis ir visa dzūkiška dūšia – Lazdijų rajone.

Prestižinė profesija

Jeigu reiktų apibūdinti A. Čiurlionį keliais žodžiais, būtų sunku. Pirmieji šaunantys į galvą – LAIMINGAS ŽMOGUS.

Laimingas, nes dirba mėgstamą darbą, nes visas idėjas palaiko draugė Vilija, geriausi draugai ir Stebulių ateities bendruomenės nariai, nes mėgaujasi ir asmeniniu gyvenimu: pirtininkas, šakočių kepėjas, žmogus, kuris sekmadienio neįsivaizduoja be puikaus detektyvo rankoje ir bažnyčios.

A. Čiurlionis atviras, mokykla įpareigoja nuolatos būti pasitempusiam, domėtis, eiti pirmyn. „Kiekviena diena mokykloje yra vis kitokia, tu nestovi prie konvejerio, tu nuolatos bendrauji. Mokykloje visada būni jaunas. Maža to, kas rytą su dukrele Vaiva važiuodami klausomės naujausios muzikos, aptariame top‘us, kas naujo instagramuose ar TikTokuose, su sūneliu Aivaru kalbamės apie programavimo ypatumus,negaliu atsilikti nuo jaunimo.“

Gimęs Virbalų kaime, save tikru lazdijoku laikantis, per visus direktoriaus darbo metus jis nebuvo pakėlęs balso ar kumščiu trenkęs į stalą.

„Turėjau istorijos mokytoją, kuris kadais klausė mokinių, kokia gi bus ateities profesija geriausia, prestižinė? Tąkart neatspėjau, tačiau pasirinkau būti mokytoju, patikėjau, ech – apgavo. Kaip tik prasidėjo Sąjūdis, buvo pradėtos leisti naujos knygos: Adolfo Šapokos istorija, Teodoro Narbuto knygos, pasidarė įdomu, nes mes Lietuvos istorijos praktiškai nežinojome. Net istorijos egzaminas buvo atšauktas tais metais, kuomet baigiau mokyklą, suintrigavo, o kaipgi čia yra iš tikrųjų“, – apie gyvenimą nulėmusį pasirinkimą pasakoja A. Čiurlionis.

Po mokyklos baigimo dvejus metus tarnavo Vokietijoje, prie Berlyno sienos, sandėlio vedėju, todėl lemtingus Lietuvoje įvykius stebėjo iš šalies, kaskart laukdamas žinių, o grįžęs įstojo mokytis būti istorijos mokytoju. Devyneri metai mokslų, vėliau mokytojo duona sostinėje.

Sugrįžęs namo

Gimti kraštai šaukė arba, kaip pats sako, paviliojo sugrįžti. Tiesa, buvo vilionių, kaip ir visiems tuo metu, pasukti galbūt lengvesniu, paprastesniu keliu.

„Draugai juokėsi, važiuojam važiuojam, juk siena čia pat, visi važiavo, prekiavo, o aš – ne, mokslo gaila, mokytojavau. Man visada patiko dirbti su vaikais, matyti, kaip jie auga, tobulėja, keičiasi. Ateina mažas, o išeina jau suaugęs žmogus – tai kažkas stebuklingo, matai žmogaus gyvenimo raidą“, – pasakoja mūsų pašnekovas.

Sugrįžęs mokytojauti į Šventežerio mokyklą (kurią pats ir baigė), po septynerių metų sėdo į mokyklos direktoriaus kėdę – šešiolikai metų.

„Lietuva tuo metu įstojo į Europos Sąjungą, o aš tapau direktoriumi. Kai pats esi istorikas, tai viską ženklini istorijos datomis“, – šypsosi direktorius. Direktoriauti savoje mokykloje savo mokytojams – čia tai iššūkis?

„Išbandyti save ir vadovauti savo mokytojams buvo tikrai keista, juk meni juos, kai buvai vaikas, kas labiau spaudė, kas griežtesnis buvo. Direktorių, deja, niekas neruošia, galbūt ir darai klaidų, tačiau pats iš jų ir mokaisi. Direktorius negali skaičiuoti darbo valandų, visiškai nesvarbu, kada tau paskambina – tu leki, tu nuolatos galvoji. Negali paimti ir uždaryti durų, viskas, darbo diena baigta, geras mokytojas ar direktorius visada galvoja, planuoja“, – apie darbo duoną kalba direktoriaujantis istorikas.

„Kuomet išėjau iš Šventežerio mokyklos, rugsėjį pasitikau namuose, buvo keista ir neįprasta. Pasvarstęs, kur visgi linksta mano širdis, paklausęs antrosios pusės padrąsinimų, vėl pravėriau mokyklos duris, žinoma, prieš tai laimėjęs direktoriaus konkursą Dzūkijos sostinėje“, – apie naują gyvenimo etapą kalba dabar jau Alytaus Vidzgirio progimnazijos direktorius.

Beje, liko du nepaminėti faktai – jis ir istorijos vadovėlio autorius, ir kadais buvęs filmų kūrėjas: „Visas kaimas ėjo žiūrėti mano filmų, įdomu buvo kurti, rodyti. Draugai nusipirko motociklą, pas panas lakstė, o aš ir vėl – ne, su kamera vakarus leidau.“

Pabaigai. Taisyklė, kuria vadovaujasi A. Čiurlionis: „Viską visada privalai pasidaryti pats, gyvenime tau nesiseks, jeigu pats sėdėsi sudėjęs rankas.“

Rašyti komentarą

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: