Dineta Babarskienė
Konkurso „Gerieji KPP pavyzdžiai – TOP 10 geriausių KPP pavyzdžių Lietuvoje“ nugalėtojus pasveikino Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas ir Žemės ūkio rūmų pirmininkas dr. Arūnas Svitojus. Aštuntąją vietą konkurse užėmė ūkininkas Mantas Jančiukas iš Lazdijų rajono Stebulių kaimo, kuris, ūkyje apsilankius vilkams, kreipėsi paramos pagal priemonę „Prevencinių priemonių taikymas prieš vilkų ūkiniams gyvūnams daromą žalą“. Gavęs paramą ūkininkas įsigijo elektros tiekimo ir palaikymo įrenginį bei jo dalis, tinklinį 2000 m elektrinį aptvarą ir jo dalis.
Pradžia sunkiausia, paskui jau lengviau
Mantas ūkininkauja jau daugiau nei dešimtmetį. Pradžia tikrai nelengva, paskui, kaip pats šiandien sako, jau lengviau. Nusipirko savo prosenelių sodybą ir pradėjo ūkininkauti. Teturėjo 3 hektarus žemės. Tačiau jaunas vyras jau buvo paragavęs miestiečio duonos, kurį laiką pagyvenęs Vilniuje ir supratęs, kad vis tik nori gyventi ir dirbti kaime, o į miestą bet kada gali nuvykti.
Dabar Manto ūkis gerokai didesnis nei tuomet, kai pradėjo. Valdo apie 50 hektarų žemės. Tiesa, dalį nuomojasi, jei koks lopinėlis pasitaiko arti jo plotų, stengiasi arba išsinuomoti, arba nupirkti, o ir naujos, našios technikos jau įsigijo.
Mantas vysto avininkystę ir triušininkystę. Kasmet jo ūkyje augintinių daugėja. „Triušių per metus ūkyje apie 500 auga, tačiau vienus parduodu, kiti gimsta, tai tas skaičius palyginus greit keičiasi, nuolat laikau per 100. Avių irgi panašiai tiek: daugiau nei 100“, – sako jis. Ūkininkas atidžiai stebi savo ėravedes, šiemet tikisi ramių Kalėdų. „Vienos jau apsiėriavo, anksti šiemet, kitos dar, manau, palūkės. Tikiuosi ramių Kalėdų, o būna, kad kartais ir tvartely tenka praleisti šventes – visko ūkyje pasitaiko“, – pastebi jis.
Triušių auginimo įgūdžiai iš kartos į kartą
Triušius Mantas augino nuo mažens, turėjo gerą mokytoją. „Diedulis visad triušius laikė“, – sako jis. Aišku, tikrai ne tiek, kiek dabar Mantas augina. Dabar jo ūkyje laksto Prancūzijos avinai, didieji šviesiai sidabriniai ir Belgijos milžinai. „Veislės šiek tiek sumišrintos“, – sako Mantas. Triušių auginimo ūkininkas atsisakyti nežada, mat pažįstami, draugai, bičiuliai, giminaičiai ilgaausius noriai perka.
Pagrindinė vis tik Manto ūkio šaka – avininkystė. Ūkininkas sofolkų veislės avis augina. „Yra ir sofolkų mišrūnų“, – pastebi šeimininkas. Tačiau sakosi veislę gryninantis.
Žmonės noriai perka avytes, avinukus auginimui. „Man labai padeda socialiniai tinklai. Parduodu, ką užauginu. Dabar jau kartais net pritrūksta. Pavasarį dažnai žmonės ieško avyčių auginimui“, – patikina jis. Ateityje galbūt įsiruoš skerdyklėlę – to, mano jis, ūkyje reikėtų.
Tačiau ne vien ūkyje Mantas darbuojasi, dar dirba apsaugininku. Be to, jis – Stebulių ateities bendruomenės pirmininkas. Neslepia: kad pragyventų vien iš ūkio, reikia jį kone dvigubai plėsti, dabar gi jis savo ūkyje pluša laisvomis nuo darbo dienomis.
Domisi, teikia dokumentus įvairioms paramoms gauti, taip plečia ir stiprina savo ūkį.
Vienas pirmųjų šalyje pateikė dokumentus
Kai tik Manto aveles aplankė nekviesti svečiai – plėšrūnai, vieną nučiupo, kitos tvartan spėjo subėgti, jis iškart parašė paraišką paramai gauti pagal KPP priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Prevencinių priemonių taikymas prieš vilkų ūkiniams gyvūnams daromą žalą“. Sako, kad jis vienas pirmųjų šalyje pateikė paraišką dalyvauti šioje priemonėje. „Nežinojau, kaip bus skiriama ši parama, tad skubėjau, kad nepavėluočiau. Mano augintinės buvo nukentėjusios nuo vilkų, tad reikėjo ieškoti sprendimo, o ir sąlygos šiai paramai gauti buvo palankios man“, – prisipažįsta jis.
Pasirinko gerus generatorius: saulės baterija gerai palaiko įkrautą akumuliatorių. Atsižvelgdamas į savo ūkininkavimo sąlygas, kad nuomojamose pievose negali tverti stacionarių tvorų, įsigijo kilnojamą tinklinį aptvarą: 2 000 metrų, aukštis apie 1,20– 1,25 metro.
Dabar Mantas jau žino, kad prie tokio aptvaro turi priprasti ir naminiai, ir kiti laukiniai gyvūnai. „Pradžioje, kai tik apsitvėriau, ryte paskambino kaimynas ir pasakė, kad tinkle įstrigusi stirna. Prieš tai 3 kartus pats radau įstrigusį ėriuką. Gerai, kad viskas laimingai baigėsi: ir gyvūnai sveiki, ir tinklas nepažeistas“, – pasakoja ūkininkas. Pagal projektą jis įsipareigojęs tinklą laikyti tvarkingai prižiūrėtą. „Jei bus sugadintas per penkerius metus, turėčiau atpirkti jau iš savų lėšų“, – sako Mantas. Vis tik aptvaru ūkininkas patenkintas. „Manau, kad šis aptvaras – tai ne šimtaprocentinė apsauga, bet kad geresnė nei paprastas piemuo, tai tikrai. Aš iškart pagalvojau, kodėl gi nepasinaudojus parama ir neapsitvėrus, kad būtų saugiau avims ir man pačiam ramiau. Kai apsitvėriau šiuo aptvaru, pilkiai daugiau nepasirodė. Be to, kaip tik tuo metu buvo trys vilkai sumedžioti visai netoli mano ūkio“, – pastebi jis. O ir tverdamas tokiu aptvaru, daug laiko nesugaišta: dar greičiau aptveria nei paprastu piemeniu.
Kai rašė paraišką paramai, apie jokius įvertinimus negalvojo, jam svarbiausia buvo, kad jo avelės saugiai Dzūkijos lankose ganytųsi. Nors prisipažįsta, kad žiemą, kai laiko daugiau, gera išvykti, susitikti, pasikalbėti su bendraminčiais – ūkininkais iš kitų Lietuvos kampelių, o ir įvertintam būti smagu. Tačiau Mantas ant laurų neužmiega, žino, kad viską pasiekti galima tik sunkiu darbu. „Dirbk, kai tau liūdna – tik darbas išblaško liūdesį. Dirbk, kad nepultum į neviltį: niekas taip neapsaugo nuo slegiamos nykumos kaip darbas. Dirbk, kai lydi sėkmė: nėra geresnio vaisto nuo laimėjimų svaigulio kaip darbas“, – taip rašo Mantas savo ūkio „Facebook“ paskyroje.