Dzūkų žinios

Kuo saliamis skiriasi nuo Saliamono?

Šiomis dienomis socialiniuose tinkluose ir interneto žiniasklaidoje kilo didelis šaršalas, pasirodžius 2010-aisiais metais viename iš ruzzijos laikraščių spausdintai žinutei apie mūsų dabartinės Seimo pirmininkės, liberalės Viktorijos Čmilytės-Nielsen pergales, atstovaujant ruzzijos šachmatininkų klubams. Jokios čia paslapties, kad mūsų politikė ten žaidė – nebuvo ir seniau. Mes tą žinojome, tik tam niekas neskyrė didelio dėmesio. Ir ne be pagrindo neskyrė. Kam įdomu, kur ji ir už ką ten žaidė, buvo iki tol, kol ji netapo „vienu iš trijų“ žmonių valstybėje? Atsakymas – praktiškai niekam.

Bet po to, kai jos gležnus pečius prislėgė politinės atsakomybės už Lietuvos Respubliką našta, natūralu, kad praeitis ir tada buvę aplinkybės imtos vertinti naujoje šviesoje. Štai čia ir išlindo klausimai, o kodėl gi perspektyvi ir sėkminga šachmatininkė, žaidžianti ruzzijos komandose ir de facto atstovaujanti minėtai šaliai, staiga ima ir atsiduria nepriklausomos šalies politiniame gyvenime. Sąmokslo teorijų dabar jau kurpiama tiek, kad vos spėk skaityti. Dažniausias klausimas – ar tokiam politikės žingsniui įtakos neturėjo josios treneris ir tėtis, kgbistas rezervistas Viktoras Čmil, o gal net ir toji organizacija, kurios rezerve jis buvo (tebėra?)?

Nesu paranojikas ir manau, kad mūsų specialiosios tarnybos dirbo, dirba ir dirbs Lietuvai ir tik jai. Sąžiningai. Ir nuoširdžiai. Ir todėl visos grėsmės yra žinomos, valdomos, užkardomos. Kontroliuojamos. Bet būtent tos trys raidės prie vienos aukščiausių politikių tėvo pavardės ir kelia visą šių dienų šurmulį, kai bandoma ieškoti sąsajų, kaip čia TO dukra atsirado aukščiausiame šalies politikos lygyje.

Kaimyninės valstybės, drauge su mumis prieš daugiau nei tris dešimtmečius išsiveržę iš okupacinio Sovietų sąjungos jungo, dekagėbizacijos problemą praktiškai išsprendė dar pačioje nepriklausomybės atkūrimo aušroje. Pas mus gi liustracija, kaip sakydavo vienas šviesios atminties buvęs mūsų savivaldybės juristas, vyko ne teismuose, ne Seime, o „ant liustros“. Kai prisipažinimai ar „prisipažinimai“ vykdavo aukščiausių politikų darbo kabinetuose, ir tuomet būdavo nusprendžiama – atiduoti tokį prisipažinusįjį tautai sudraskyti, pasilikti tą kompromatą ir vėliau valdyti žmogų pagal politines užgaidas ar padėkoti, kad atėjo, prisidavė, ir pažadėti, kad nebus valstybės persekiojamas už praeities nuodėmes.

Buvusieji KGB darbuotojai, vėliau perėję dirbti Lietuvos naudai, nėra naujiena nei Lietuvoje, nei mūsų Lazdijuose. Turėjome tokių keletą – prisipažinusių, perėjusių, padėjusių savo žiniomis statant valstybės namą. Ypač padėjusių čia, pasienio rajone, kai teko spręsti santykius su kaimynine Baltarusija, migrantų kontrabandos bangas, muitinės steigimo ir veiklos reikalus.

Bet tų, prisipažinusiųjų, buvo menka dalis, lyginant su tais septyniais tūkstančiais kadrinių bendradarbių, apie kurių praeitį nežinosime nei mes, nei mūsų vaikai, o dar ir nei mūsų anūkai. Ir jais manipuliuos dar ne viena politikų karta, tampydami ir šantažuodami juos praeities skeletais spintose. Mums bandoma įteigti, kad taip geriau, bet argumentai, kuriais tokia politikų nuomonė pagrindžiama – bent jau man yra per silpni, per skysti ir, mano nuomone, geriau vieną kartą baisi, skaudi tiesa, užkertant galimybę ateity spekuliuoti ta tema, nei nudailintas paslėptas melas, paslaptis, kuri yra vieša, tik ją garsiai pasakęs, gali atsidurti teisme už garbės ir orumo įžeidimą.

Prisimenu, manau, ir tarp jūsų tokių yra, tuos laikus, kai rajone kilo skandalas, kad kažkur Kapčiamiesčio miškuose kažkas rado maišus su rajone sovietmečiu okupacinės valstybės saugumui dirbusių lazdijiečių bylomis. Tuomet kalbėta apie vieną teisininką, vieną mediką, vieną savivaldybininką, kurie esą vieni vežė, kiti rado, treti „pasaugoti“ pasiėmė. Esu kažkada kalbinęs ta tema paskutinįjį Lazdijų KGB viršininką, prašydamas padėti istorijai ir atskleisti buvusias paslaptis. „Ne laikas dar, dar baisu“, – atsakęs man jis tuomet. O vėliau tas laikas paprasčiausiai neatėjo – žmogus išėjo ten, kur už nuodėmes teisia ir gerus darbus skaičiuoja jau ne žemiškieji, o aukštesni teismai ir teisėjai.

Šiandien galime tik spėlioti, kiek ir kam tuomet žinotų paslapčių išeidami atskleidė tų laikų buvusieji. Ir kas tie, kurie ir šiandien žino tą informaciją. Žino, bet tyli. Ir priežastys – kodėl tyli. Baimė, nauda, kvailumas ar nesuvokimas, kad negalima įveikti praeities šešėlių, jų nežinant. Lietuvos įstatymai apibrėžia galimybę užkirsti kelią tokiems buvusiems patekti į dabartinius valstybės ar savivaldybių valdymo organus. Tokie prisipažinusieji, dabar sumanę dalyvauti rinkimuose, būtų automatiškai iki jų neprileisti. Tik tokių nėra daug, ir jie nėra nei kvaili, nei naivūs, kad „apsišviestų“ ir eitų į atvirus politinius postus. Vietoj to jie siunčia savo vaikus, anūkus, kurie istoriškai yra švarūs, bet už kuriuos niekada nežinai, kokiomis vertybėmis šeimose jie užauginti ir išauklėti.

O dabar – kodėl šis tekstas pavadintas tokiu užvadinimu ir kas bendro tarp dešros „šlioso“, mandru pavadiniu „saliamis“, ir senovės Izraelio karalystės suvienytojo ir valdytojo karaliaus Saliamono.

Kai kažkada, praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje, Stalino valdomos SSSR maisto pramonės liaudies komisaras Anastazas Mikojanas nuvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, realiai – gauti kreditų badaujančiai sovietų imperijai, o oficialiai – „pasidalinti patirtimi maisto pramonės plėtros srityje“, jam amerikonai surengė viešnages geriausiuose užjūrio valstybės maisto gamybos ir tiekimo fabrikuose ir restoranuose. Pasakojama, kad, pamatęs ten gaminamas dešras, sūrius, pusfabrikačių ir konservų gaminius, į Maskvą grįžęs liaudies komisaras nutarė daryti „proveržį ir pokyčius“ sovietiniame „obščepyte“, visuomeniniame maitinime.

Tuo tikslu pradėtos steigti viešosios valgyklos, arbatinės, atsirado duonos giros bačkos gatvėse ir gazuoto vandens automatai. Parduotuvėse didžiojo deficito laikais „iš po prekystalio“ būdavo išmetamos konservuotų žirnelių, marinuotų pomidorų talpos, o „tarybiniams darbininkams ir valstiečiams“ sovietinių švenčių minėjimo proga būdavo paskirstoma po gabalą iš tikros mėsos pagamintos karštai rūkytos dešros – saliamio. Viename tokiame „gastronome“, per klaidą ar jo vedėjui padauginus vodkės, tas saliamis ėmė ir atsidūrė ant prekystalio laisvai.

Žmonės, pasakojama, vartė, žiūrėjo ir su abejone svarstė, imti nematytą neragautą produktą ar prašyti pasverti ko nors labiau įprasto, kad ir „šlapiankės“. Ir tada įsiutęs vedėjas savo prekei įsiūlyti aprėkęs nesusipratėlius sovietų mužikėlius: „Imkit saliamono, geriausios sovietinės dešros! Kačievstvo i kolyčievstvo! (kokybė ir kiekybė – rus.)“.

Karalius Saliamonas tuomet, neabejoju, vartėsi savo bibliniame kape nuo tokio stalinistinės imperijos funkcionierių supratimo ir „entelekto“. Panašiai vartomės ir mes, užmerkdami akis prieš akivaizdžiai brukamą okupacinį paveldą – tegu ir naujais vardais, bet to paties gegutės lizdo išaugintais…

Apžvalgininkas

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: