Praėjusį šeštadienį Lazdijų rajone įvyko Kalniškės mūšio 78-ųjų metinių minėjimas. Kiekvienais metais ši diena tarsi numetusi beveik aštuonių dešimtmečių šydą priartina mus prie pačių tikriausių Lietuvos didvyrių – Lietuvos partizanų. Keturiasdešimt keturi asmenys paaukojo savo gyvybes ant mūsų laisvės aukuro. Tiesa, į pragarą pasiuntė apie keturis šimtus stribų ir sovietinės armijos kareivių. Visada atsidūrus šioje vietoje apima jaudulys, o kai išgirsti partizanų dainas, akyse pasirodo ašaros. Ir čia ta vieta, kur visiškai nereikia jų gėdytis ar jas slėpti. Visada čia malonu matyti kariškius, valdžios atstovus, paprastus žmones, o ypač jaunąją kartą. Partizanai žvelgia iš aukštybių ir jų sielos yra nepaprastai laimingos girdėdamos jaunimo ir vyresniųjų dainas, kurias galima atvirai ir pilna krūtine atlikti laisvoje tėvynėje, kai aplink nelaksto stribai su šunimis ir NKVD ar KGB dvikojai šunys su raudonu skuduru, ištepliotu kūju ir pjautuvu. Kiekvieną kartą, kai minimi partizanai, visada reikia pabrėžti, kad jeigu ne mūsų tikrųjų didvyrių pasipriešinimas sovietams, dabartinės savo nepriklausomybės nebūtume turėję.
Tad visiškai nenustebino prieš pat gegužės 9-osios teroristinės Rusijos paradą Maskvos Raudonojoje aikštėje Lietuvoje įvykę išpuoliai prieš Lietuvos partizanų vado A. Ramanausko-Vanago atminimą. Rusams iki šiol labai labai skauda partizanų ir jų vadų suduoti smūgiai beveik prieš aštuonis ar septynis dešimtmečius. Ir svarbiausia, kad skauda velniškai, ir skausmas nepraeina, o Lietuvos partizanai ir jų vadai sapnuojasi Kremliui pačiuose baisiausiuose košmaruose! Lietuvą, o ypač mūsų gimtąją Dzūkiją, aplėkė žinia, kad vieną gegužės rytą baltais dažais niekdarių ir bailių ištepliotas baltais dažais A. Ramanausko-Vanago paminklas Merkinėje. Po to sužinojome, kad suniokotas ir šio partizano atminimo koplytstulpis jo gimtinėje Lazdijų rajone. Buvo keliamos įvairios versijos dėl galimų niekintojų, bet kad šiuo atveju net be specialių tyrimų aišku kaip šviesiausią vasaros dieną, kad Vanago paminklų išniekinimui vadovavo Kremliaus ranka. Ir visiškai nesvarbu, kieno rankomis fiziškai tai buvo atlikta, bet aišku, kas viskam vadovavo ir kas dėl to kaltas.
Ir jeigu dar yra abejojančių partizanų ir jų kovos kilnumu, tas bent dabar turėtų praregėti ar nusimetęs nuo akių tamsius akinius ar akidangčius bent kiek atsikvošėti, bet tokiems jau niekas nepadės. Bene vienintelis teigiamas dalykas, kurį atskleidė karas Ukrainoje, yra tai, kad mes aiškiai pamatėme, kas mūsų tėvynėje ar artimiausioje mūsų aplinkoje yra kas. Juk galimi tik du pasirinkimai – arba esi už Ukrainą ir jos šventą kovą, arba esi prieš, o trečias ar koks nors kitas variantas yra neįmanomas. Tie patys standartai galioja ir dėl partizanų šlovingos kovos ir herojiško jų vadų atminimo. Galime net neabejoti, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie palaiko Kremliaus požiūrį į Lietuvos partizanus ir jų atminimo niekinimą. Taip pat yra žmonių, kurie palaiko teroristinės Rusijos pajėgas, niokojančias Ukrainą, kuri tik nori būti laisva ir nepriklausoma ir pati tvarkytis savo namuose.
Todėl mums tenka itin svarbus ir šventas uždavinys išlaikyti ir apginti partizanų ir kitų laisvės kovotojų iškovotą Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Turime duoti tvirtą ir neatidėliotiną atkirtį visiems švento partizanų ir jų vadų atminimo niekintojams. Tvirtai remti ir pasisakyti už Ukrainos laisvę ir nepriklausomybę. Beatodairiškai reikšti neapykantą ir panieką bet kokiems teroristinės Rusijos valstybės ir grobikiškos jos kariuomenės simpatijoms ar toleravimui.