Dzūkų žinios

Metę visus pavasario darbus, lazdijiečiai sutiko ypatingą viešnią

Dalintis:
Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė viešėjo Lazdijuose.

Dineta Babarskienė

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė viešėjo Lazdijuose. „Kai paskutinį kartą pas jus buvau, žydėjo kinrožė, o koks metų laikas buvo, nepamenu“, – prisipažino ji.

Ir taip gražiai dzūkiškai prakalbo, širdį lyg medumi patepė, atvykusi į Lazdijų viešąją biblioteką prozininkė, publicistė, poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė, pasidžiaugdama gausiu būriu susirinkusiųjų, nors pats vidurdienis, „saulelė ridzinėjas dangun, o morkos nesėtos“. Tos morkos valandžiukę kitą palaukė, o pasiklausyti Birutės ne kasdien juk proga pasitaiko. Juolab, kad pasakojimas buvo įdomus: nuo vaikystės prie gražuolio Seivų ežero, nuo žvilgsnio ant Galadusio kranto išsvajoton, išmyluoton Lietuvon, kuri lyg pasakų šalis rodėsi, o paskui jau studijos Vilniuje ir ta graži lietuviška kalba aplink, apie laiką, kurio vis trūksta kūrybai, mat kiti darbai įsuka į kasdienybės verpetą, įtraukia ir nenori paleisti, apie knygas, kurias dar reiktų parašyti, trumpai užsiminta, lyg puse lūpų ir ištrauka pačios autorės lūpomis iš romano „Maestro“.

Muzikos garsai davė impulsą pokalbiui

Lazdijų meno mokyklos moksleivis Martynas Čepulis (mokytojas V. Krukonis) atliko Franko Sinatros kūrinį „Mano kelias“. Nuo savo kelio pradžios Seivų kaime, šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijos Seinų apskrities Punsko valsčiuje, ir pradėjo savo pasakojimą Birutė. Pati prisipažindama, kad nenorinti politikuoti, tad kalbės tik apie tai, kas gražu, gera, malonu prisiminti. Mokėsi ji Vaitakiemio pradinėje mokykloje, vėliau – Punsko lietuvių licėjuje. „Statė mokyklą, tad teko ir mums, mokiniams, padirbėti, panešioti ir lentas, ir plytas. Licėjuje dirbti mums, vyresniesiems, jau nereikėjo, tai darė mažesni, mat ten vėl mokyklą statė“, – prisipažįsta ji.

Birutės tėtis buvo geras kriaučius, tačiau nusipirko žemės ir bandė ūkininkauti, nes taip visi darė, tik nieko gero neišėjo, mat tai pasėdavo ne tą, tai išaugdavo ne tas. Mama gražiai audė, tad ir jai, Birutei, dar teko stakleles papoškinti. „Man net patiko“, – prisipažįsta ji.

Birutę visad traukė meniški dalykai, visad norėjo išmokti groti kokiu nors muzikos instrumentu, norėjo šokti, bet tokių pramogų nebuvo. Užtat vakare ji, žibant kažkur tolumoje žiburėliui, prieš langą plastiškai vinguriuodavo, tarsi žaisdavo su šešėliais, taip išreikšdavo savo užslėptą norą šokti.

Prieinamas dalykas buvo tik popieriaus lapas ir parkeris, tad ji rašė, o rašydama gydėsi nuo visko, kas ją skaudino. „Vieni juk gimsta su stora oda, kiti su mažiau, o aš, ko gero, visai be odos“, – prisipažįsta ji.

Į gyvenimišką pasaką su muzika: ir gražią, ir skaudžią

Susitikimo metu vėl suskambo muzika. Lazdijų meno mokyklos mokinė Kamilė Nevulytė kartu su mokytoja Rima Vekteriene melodija tarsi palydėjo viešnią į gyvenimišką pasaką: papasakoti. Kokia gi ta Birutės gyvenimiška pasaka?  1978 m. ji įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistiką. „Dabar suprantu, kad lietuvių kalbą būtų man daug naudingiau studijuoti, bet tuomet sakė, kad grįšiu, „Aušroje“ galėsiu dirbti. O man jaunai vėjai galvoje, kodėl gi ne? Įstojau“, – sako ji. Papasakoja pirmą įspūdį, kaip ji į Vilnių atvykusi sutiko gražiai lietuviškai kalbantį pijokėlį, kaip pasidžiaugė, kad jis kalba lyg iš televizijos ir net nusigando, kaipgi ji pati prabils savo krašto kalba, o apsigyventi turėjo… pas žemaitę, kuri savo tarme kalbėjo, ir kaip ją suprasti reikėjo.

Po studijų sugrįžo Birutė į savo kraštą, grįžo lyg į lentynėles susidėliojusi, kaip bus, kaip gyvens, kaip tėvams pagelbės jų ketvirtoji dukra, grįžo pilna vilčių ir… mirė mama. Skaudžiai Birutę palietė mamos mirtis. Ir tada ji pradėjo rašyti, pasiūlė savo pirmuosius kūrinius lietuviškam žurnalui, juos išspausdino ir taip prasidėjo. Tiesa, Birutė pripažįsta, kad pragyventi iš knygų rašymo neišeina, tokios prabangos neturėjo ir neturi, duonai su sviestu tikrai nepakaktų, tad ji darbavosi spaudoje, rašė straipsnius.

Su savo herojais ir valgo, ir miega

Viešnia šmaikštavo, kad kai jau rašo knygą, su savo herojais ir miega, ir valgo, ir ravi, ir į darbą važiuoja. Pristatė tris knygas: „Maranta“, „Maestro“ bei „Laikas ir likimai“. Kai kuriems bibliotekos lankytojams jau skaitytas, pamėgtas, kitų gi mėgėjų skaityti dar tik laukia geri vakarai su B. Jonuškaitės knyga. Rašytoja net paprašė, jei kas turi „Marantą“ kažkur lentynoje užmetęs, jai „grąžinti“, nes ji pati jau nebeturinti nė vienos. Rašytojos romanas „Maranta“ sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo, buvo įtrauktas į 2015 metų geriausių knygų penketuką ir kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, įvertintas Liudo Dovydėno premija. Tiesa, daugelis skaitytojų sumaišo seką ir imasi skaityti atvirkštine tvarka: pirmiausia skaito „Maestro“, paskui „Marantą“. Rašytoja neprieštaravo: galima ir taip.

Kiek plačiau autorė pristatė savo naujausią knygą „Laikas ir likimai“. Joje publikuojami 2003–2019 m. rengti pokalbiai su gerai žinomais lietuvių ir lenkų kūrėjais, kultūros bei meno asmenybėmis. „Tai dariau ne specialiai. Tiesiog kalbinau, o paskui pokalbius surinkau į vieną knygą“, – paaiškina ji. Anot viešnios, tai skirtingų kartų žmonės, skirtingų gyvenimo ir kūrybos patirčių turintys, tai jų apmąstymai apie kiekvienam žmogui svarbius gyvenimo prasmės, laikinumo, lemties klausimus ir apie, rodos, paprastus, labai žmogiškus dalykus: šeimą, darbus. Rašytoja pasidžiaugė, kad turėjo galimybę pakalbinti būtent šiuos žmones. Kai kurių, deja, jau nėra gyvųjų tarpe.

Birutė paatviravo. Prisipažino, kad rašytojai kartais pasijaučia lyg „dievukai“. „Mūsų gyvenimus iš aukštybių stebi ir tvarko“, – sako ji. O rašydama knygą lyg „dievukas“ ji pati dėlioja žmonių gyvenimus taip, kaip nori, kaip sugalvoja, taip ir parašo.

Laiko kūrybai ne tiek, kiek norėtųsi

Ir nors Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininke perrinkta Birutė Jonuškaitė jau antrą kartą, tačiau, kaip pati prisipažino, tai ne itin ją džiugina, mat metai, atiduoti Rašytojų sąjungai, gal ir prasmingi: kiti tai pastebi, Birutei pasako. O ir daug darbų padaryta, įvykdyta projektų, tačiau, kaip pati Birutė nuoširdžiai prisipažįsta, nukentėjo jos pačios kūryba, laikas, kaip pati supranta, jau senka. Nors minčių, idėjų naujoms knygoms yra ir dar labai norisi jas suguldyti knygon. „Aš žinau, kiek dirbau buvusius ketverius metus ir kas manęs laukia dar ketverius metus. Tiek yra pradėtų ir nebaigtų darbų ir tiek yra problemų, kad man šviesus rytojus nenusimato, o tuo labiau, eilinį kartą nukentės mano pačios kūryba“, – kalbėjo ji tądien, kai buvo perrinkta Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininke. Tą patį sakė ir Lazdijuose.

Tačiau ir pasidžiaugti yra kuo

Lietuvos rašytojų sąjunga vienija per 350 rašytojų. Visų jų didžiausia globėja ir yra Birutė – Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė. Ir net du kūrėjai, kilę iš mūsų krašto, yra LRS valdybos nariai: Gintaras Bleizgys bei Juozas Žitkauskas. Ši dzūkų, jotvingių trijulė – puiki darbams dirbti, užsibrėžtiems tikslams įgyvendinti.

Rašymas – antra oda, vertimas – kailinukai

Paklausta apie vertėjavimą, Birutė neslėpė, kad kai dirba vieną darbą, kitą atideda. „Taip ir su vertėjavimu“, – prisipažįsta pridurdama, kad ir tam laiko reiktų daugiau. Nors pasigilinti į verčiamą kūrinį jai įdomu. O vertėjauja ji nuo mažų dienų, tai lyg Dievo duotybė, mat mokydamasi mokykloje iš lenkiškų vadovėlių iškart vertė į lietuvių kalbą, nes mokytojai atsakyti reikėjo lietuviškai. Tad verčia iki šiol. Tačiau širdžiai mieliau rašyti. „Jei rašymas – antra oda, tai vertimas – kailinukai“, – prisipažįsta ji.

Nepaprastai įdomu buvo klausytis Birutės. Lazdijų viešosios bibliotekos salėje susirinkusiųjų gausus būrys dar būtų ilgai klausęs, bet laikas seko, o kalbėjo Birutė gerą valandą įdomiai, įtaigiai, su pakylėjimu. Viskas prabėgo lyg akimirka ir… baigėsi. Iki kito karto. Viešnios be gėlių ir dovanų neišleido Lazdijų viešosios bibliotekos direktorė Vaiva Malinauskienė.

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: