Dineta Babarskienė
Vidzgailų kaimo bendruomenė nedaro to, ką darė kiti, jie ieško įdomesnių veiklų. Tokių, kurios mielos ir įdomios jiems patiems. Gal todėl jų bendruomenės namai nebūna tušti ir darbo dienomis, ir savaitgaliais. Čia virte verda darbai. Vietiniai jau įprato, kad jei kas pėstute, kas važiuotas suka bendruomenės namų link, reiškia, ten vyks kažkas įdomaus. Šįkart pagrindinė darbo priemonė buvo riešutai.
Vidzgailų kaimo bendruomenės pirmininkė Dovilė Zilinkienė sako, kad dar neaišku, ar šiemet riešutų turėsime savo soduose? Dabar jau įprasta, jog pas dažną auga lazdynų, graikinių riešutų, tik koks šiųmetis derlius bus, pamatysime rudeniop. „Apvažiavau visus prekybos centrus Lazdijuose. Galvoju, jei nerasiu reikiamų riešutų mūsų darbams, tai jau nežinau, ką reiks daryti? Vėl reiks važiuoti į didmiesčius“, – dėsto Dovilė. Surado.
O juk riešutų panaudojimo būdų – galybė. Tai ne tik užkandis, daugybėje pasaulio šalių šie skanėstai yra naudojami įvairiuose patiekaluose, tai ir vitaminų šaltinis žiemą, iš jų gaminamos ir įvairios grožybės: kuriami paveikslai, gaminamos puokštės.
Tad nenuostabu, kad ir vidzgailiečiams riešutėlių labai prireikė. Jie susiruošė iš riešutų kurti valgomas puokštes. Svarbiausia priemonė: įvairūs riešutai. O paskui jau fantazuok, kiek nori! Galima panaudoti gėles, labai tinka javų varpos, puošnus popierius, kaspinai. „Tai labai originali ir praktiška dovana, kurią labai norėčiau gauti“, – patikina vidzgailietė Neringa. Kas gi nenorėtų gauti tokios dovanos gimtadieniui, jubiliejui ar kokios kitos šventės proga. Tai netgi geriau už įprastas gėlių puokštes, kurios paprastai greitai nuvysta, o riešutų puokštė ilgai džiugins, primins žmogų, kuris ją padovanojo. O svarbiausia, kad susirinkusieji jas gamino su dideliu užsidegimu ir meile. Jei kas gavote dovanų tokią puokštę, gamintą Vidzgailų kaimo bendruomenės namuose užsiėmimų metu, turite žinoti, kad jums dovanojo ne tik puokštę, bet ir savo laiką, kurio, gaminant puokštę, tikrai prireikia, ir nemažai. Ir dar: nuo seno žmonės, linkėdami sveikatos, sėkmės, pilnatvės ir džiaugsmo, dovanodavo vieni kitiems riešutus.
O kad puokštė būtų graži, reikia ir meninio supratimo. Vidzgailiečiai to mokėsi pasitelkę „YouTube“ pamokėles. Kruopščiai dėliojo riešutėlius, ardė ir vėl dėliojo. Kai kuriuos riešutus tam, kad panaudotum puokštėje, reikėjo… suvalgyti. Gerai, kad atsirado savanorių tai padaryti. Komponuoti puokštę ir dar surasti tinkamą būdą, kad viskas gerai laikytųsi, kad riešutėliai neišsibarstytų, ne taip paprasta. O juk dar norisi vaizduotėje susikurtą vaizdą išpildyti realybėje. Ir dar vieno reikalavimo laikytasi: puokštė turi būti ir nepaprastai skani. Tam į puokštę dedami saldainiai, kurie ne tik puošia, jais bus galima pasigardžiuoti geriant kavutę. Vieni riešutėlius dėliojo greičiau, kiti buvo tokie kruopštūs, kad puokštei pagaminti ir pusdienio pasirodė mažoka. „Darbo daug, bet malonumas didžiulis“, – teigė mergaitės ir moterys, bandžiusios pasigaminti puokštę iš riešutų. Riešutai labai tinka valgomose puokštėse ir krepšeliuose su vaisiais ar kitais maisto produktais. „Dabar visko prigalvoja, ir kaip gražu“, – kalbėjo bedirbdamos puokščių kūrėjos.
O Dovilė Zilinkienė, paklausta, kuo žada vėl nustebinti, sako, kad dabar jau planuojami proziškesni užsiėmimai: ruošis bulviakasiui. Ir kieno bulves ruošiatės kasti? „Pirmiausia pinsime kašikus“, – sako ji.