Praktiškai visose gyvenimo srityse, o ypač profesinėje – iškalbos dovana yra viena veiksmingiausių.
Gerai įvaldytas žodis gali padėti užmegzti daug naudingų kontaktų, atverti daug durų bei yra nepamainomas ne tik daugelyje darbų, bet ir eilinėse gyvenimiškoje situacijose.
Nuolat tobuliname savo rašymo ar viešojo kalbėjimo įgūdžius, o komunikabilumą laikome viena stipriausių savo asmeninių savybių.
Vis dėlto mokėjimas klausytis – turėtų būti labiausiai tobulinamas įgūdis.
Jeigu pašnekovui pradėjus kalbėti, savo galvoje iškart dėliojamės kontrargumentus, ką į tai turėsime atsakyti, mes neįsigiliname į tai, ką ir kodėl tuo metu komunikuoja mūsų pašnekovas.
Tuo momentu jo problema tampa nebesvarbi, nes viskas, apie ką tuo metu galvojame, – tai mūsų atsakymas.
Dar blogiau, jeigu pašnekovui pradėjus kalbėti, jį viduryje sakinio nutraukiame, sakydami:
• „O tu pagalvok, kaip MAN“;
• „O aš tai…“;
• „Čia primena mano situaciją, kai…“.
Žmogus, nemokantis klausytis, o bet kokią temą sugebantis pasukti į pokalbį apie save, savo iškalbos dovaną gali tobulinti iki negalėjimo. Tai vis tiek nepriartins jo prie efektyvios komunikacijos.
Tinkamas atsakymas pašnekovui įvardijus problemą, galėtų būti:
• „Kas labiausiai tave verčia taip jaustis?“;
• „Suprantu, kad tai, ką patiri, yra nemalonu. Ką galėtume pakeisti, kad būtų kitaip?“;
• „Kas tau šiuo metu galėtų padėti?“.
Aktyvus klausymasis nuolatinių distrakcijų kupinoje kasdienybėje yra vis retesnis, dėl to – vis vertingesnis.
Ir visai nesvarbu, kad moki valdyti tūkstantinę auditoriją, jei pokalbyje su žmogumi nemoki nepertraukti ir suvaldyti savęs.
Monika
@monikapasakoja