Kažkas yra palinkėjęs, kad gyvenimas už kadro būtų toks pat gražus, kaip ir kadre.
Tiesa, jog už kadro jis būna dar gražesnis. Vis dėlto, į kadrą papuola tik labiausiai nupoliruotos mūsų gyvenimo akimirkos.
Idiliniai pasibuvimai su šeima, kokteilis palmių atokaitoje ar nauji, kaskart vis aukštesni pasiekimai karjeroje.
Niekas nefiksuoja žingsnių „atgal“.
Ilgesnių, nei planuota, atsikvėpimų, sumaišties akimirkų, laikinų nesėkmių ar laiko, kuomet nesame idiliniuose santykiuose, niekur neišvykome atostogų ar šiuo metu dar tik ieškome darbo.
Tokią realybę stengiamės kuo greičiau pamiršti ir vėl įsilieti į tobulo paveikslo iliuziją.
Vis dėlto, įvykiai, darantys didžiausią įtaką mūsų asmenybės augimui, yra tie, kurie į kadrą nepapuola.
Įvykiai, dėl kurių mums gėda, nemalonu, apmaudu ir su kuriais susiduria kiekvienas, kad ir kokį tobulą paveikslą matytume kitapus ekrano.
Tai, apie ką nenorime kalbėti, kartais yra tai, apie ką galime daugiausiai pasakyti.
O už kadro likusios detalės – kur kas svarbesnės nei dar viena „tobula“ akimirka, kurių vis dar nesąmoningai vaikomės.
Monika
@monikapasakoja