Manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenime muzika užima didesnę ar mažesnę vietą. Be to, gyvename tokiais laikais, kai laisvai galime keliauti po visą pasaulį, o jeigu dar kišenėje ne visai švilpauja vėjai, tai galime sau leisti pamatyti beveik visas geriausias pasaulio grupes ant scenos. Jeigu ne Lietuvoje, tai Varšuvoje, Taline, Tartu ar Rygoje. Žinoma, geriausia būtų geriausias pasaulio grupes pamatyti geriausioje savo formoje ir pačiame jėgų žydėjime. Tokiems ir didesnės pinigų sumos negaila. Bet dažnokai pasitaiko, kad nemažai užsienio ar Lietuvos grupių ant scenos lipa jau gerokai nusenę ir vienintelis jų tikslas būna tiesiog pasipinigauti.
Prisipažinsiu, kad mano visų laikų mėgstamiausia Lietuvos grupė yra „Hiperbolė“. Tiesa, gimiau kiek per vėlai, kad spėčiau pamatyti jų pačią viršūnę. 1974 metais įsikūrusi grupė maždaug dešimtmetį rinko milžiniškas minias savo koncertuose ir išgyveno neregėtą populiarumą. Tad nors į šį laikotarpį „neįsipaišiau“, bet 1996 metais „Hiperbolei“ išleidus albumą „Aš dar dainuosiu“ ir sugrįžus į scenas, viską puikiai prisimenu. Albumą lydėjo albumas, koncertą koncertas. Prieš rašant, kelis kartus atidžiai bandžiau suskaičiuoti koncertų, kuriuose buvau, skaičių. Apsilankiau ne mažiau kaip dešimtyje koncertų. Lazdijuose, Druskininkuose, Vilniuje, Marijampolėje, Nidoje. Itin įsimintini buvo koncertai Vilniaus sporto rūmuose ir Vilniaus Vingio parke. 1999 metų šaltą gegužės vakarą Vingio parke įvyko paskutinis „Hiperbolės“ koncertas. Tuo metu muzikantai išsiskirstė būdami 40–50-ies metų amžiaus. Buvo gaila, kad mano jaunystės legenda išeina visiems laikams ir, jeigu net sugrįš, tai bus jau tik gražūs, o ne jauni. Ilgai klausiau kasetes namų magnetofone, jos suskambėdavo per klasės susitikimus ir sukeldavo ne džiugesį, o liūdesį ir nostalgiją. Pagaliau nustojau klausyti „Hiperbolės“ albumų, bet jeigu kur nors išgirsdavau jos dainas, širdis sudrebėdavo ir užgaudavo itin jautrią stygą ar primindavo seną meilę.
Šiemet „Hiperbolei“ sukako penkiasdešimt metų. Apie tai net nebuvau pagalvojęs, kai išgirdau, kad mano senieji herojai sugrįžta keliems koncertams. Iš pradžių lyg nudžiugau, bet pokalbis su draugu ataušino entuziazmą. Bičiulis papasakojo apie V. Prapro koncertą Lazdijuose, kuris tebuvo tik tolimas „Hiperbolės“ griaustinio aidas. Tas pats bičiulis ruošiasi į „Hiperbolės“ koncertą Kaune ir yra nusiteikęs skeptiškai. Na, juk jis ir teisus. Visų pirma, nėra grupės lyderio solisto M. Garberio, gitaristo R. Bartusevičiaus. Belikę klavišininkas ir solistas V. Prapras, gitaros virtuozas I. Berinas ir būgnininkas A. Šnaras. Na, prie jų Vilniuje prisijungė Č. Gabalis, M. Jankavičius ir kiti dainininkai bei muzikantai. Buvo surengtas įspūdingas šviesų ir lazerių šou, kokio buvo neįmanoma surengti dėl technikos evoliucijos „Hiperbolės“ muzikantų galimybių viršūnės ir meistriškumo laikais. Jaunimui to galbūt ir užteko, bet vyresnio amžiaus „Hiperbolės“ gerbėjams, kurie mena šią grupę savo meistriškumo viršūnėje, – tikrai ne.