Jūratė Sutkuvienė
Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazija vykdo „Erasmus+“ programos projektą „Kiekvienas yra svarbus“, todėl gegužės mėnesį du gimnazijos mokytojai – Gediminas Kanapickas ir šių eilučių autorė – išvyko į Islandijos sostinę Reikjaviką, kur mokėsi savaitę trukusiuose kursuose „Mokymasis lauke. Mokymasis kartu ypatingą dėmesį skiriant lauko veikloms“.
Kursus, kuriuose dalyvavo mokytojai, darželio auklėtojai, universiteto dėstytojai, ugdymo įstaigų direktoriai ir švietimo skyriaus darbuotojai iš Latvijos, Vokietijos, Škotijos ir Lietuvos, organizavo ir vedė Guðrún Pétursdóttir. Ji trijų knygų autorė, sociologijos mokslus baigusi Vokietijoje, kur, be kita ko, studijavo tarpkultūrinį ugdymą, o Islandijos universitete įgijusi pedagogo kvalifikaciją dėstė Mokytojų universitete ir pedagoginiame Islandijos universiteto fakultete. Jau dvidešimt metų vadovauja ir veda kursus organizacijoje “InterCultural Iceland” (liet. „Tarpkultūrinė Islandija“).
Mokymo turinys sukaltas iš trijų sandų: tarpkultūrinio ugdymo, komandinio mokymosi (mokymo(si) bendradarbiaujant) ir mokymo(si) lauke. Daugiausia laiko buvo praleista lauke (pastato, kuriame vyko kursai, prieigose ir netoliese esančiame parkelyje), nors retsykiais ir lyta, ir vėjo negailestingo būta, bet, kaip sakoma, nėra blogo oro… Svarbu paminėti, kad įtraukusis ugdymas, kuris mums itin svarbus, Islandijos mokyklose vykdomas nuo 2008 metų. Bet apie viską iš eilės.
Pasak dėstytojos, visos visuomenės, visos mokyklos, visos klasės yra tarpkultūrinės. Jas sudaro skirtingos kilmės, lyties, amžiaus asmenys, turintys skirtingas vertybes, nuostatas, išsilavinimą, ekonominę padėtį, patirtį, nuomones, žinias, kompetencijas, skonį, interesus ir kt. O yra mokinių, ir ne vienas, kuriems tradiciniai mokymosi metodai netinka, todėl turėtume sukurti aktyvią kūrybišką mokymosi aplinką ir parinkti metodus, kuriais į ugdymo(si) procesą įtrauktume visus ir suteiktume jiems vienodas galimybes mokytis ir tobulėti.
Tradiciniai metodai, kai mokiniai turi sėdėti, klausytis ir stengtis įsidėmėti, kol mokytojas kalba, rodo skaidres ar vaizdo medžiagą, tinka tik daliai besimokančiųjų, o kiti tokiu būdu mokant yra lyg atstumiami nuo ugdymo(si) proceso. Labai pažįstama, kai į mokytojo klausimus dažniausiai atsako keli, vis tie patys mokiniai, o visi kiti (net ir septynmečiai!) turi sėdėti tyliai, klausytis mokytojo, būti susikaupę ir motyvuoti, tarpusavyje nesikalbėti, prisiminti, ko buvo mokoma, ir tyliai atlikti užduotis. Dar visai neseniai šiuolaikiška mokykla buvo laikoma ta, kuri turi daugiausia kompiuterių ar kitos išmanios įrangos, bet dabar (ačiūdie, ir Lietuvoje) šiuolaikiškumas pradedamas sieti su kompetencijų ugdymu.
Taigi, ne tradiciniai metodai, o mokymasis bendradarbiaujant gali padėti įgyvendinti šiuolaikiško ugdymo idėjas, šiandien turėtume mokėti dirbti (būti) su visais, mokėti užjausti, būti tolerantiški, kūrybingi, komunikabilūs, kritiškai mąstantys, mokantys, kiek įmanoma, daugiau kalbų. Kiekvienas turi būti matomas, girdimas ir išgirstas, o ne tik tie, kurių pavardės iškilmingų renginių metu skamba kaip geriausiai besimokančių ar per egzaminus gaunančių šimtukus. Mes visi turėtume pasiekti savo pačių aukštumas, o ne tas, kurios numatytos standartuose.
Dar būtina paminėti kelias „smulkmenas“, kuriomis vadovaujamasi Islandijos mokykloje. Pirma, mokymasis bendradarbiaujant – tai mokymasis nekonkuruojant: „man pasiseks, jei mums pasiseks“, ir aš neprivalau trūks plyš būti geriausias iš visų. Antra, Islandijoje moksleiviai nelaiko egzaminų. Kažin, ar gerai, kad Lietuvos mokyklose pernelyg didelis dėmesys kreipiamas į per nacionalinius patikrinimus ar egzaminus gautus mokinių įvertinimus, o dauguma kitų svarbių kompetencijų lieka tarsi ugdymo paraštėse.
Be metodų, kuriuos ketiname išversti iš anglų kalbos ir pasidalinti su tais, kuriems rūpi mokymas(is) bendradarbiaujant, atsivežėme ir atsakymus į klausimą, kodėl verta mokytis lauke. Pirmiausia žmonėms reikia dienos šviesos, oro, judėjimo ir erdvės ne tik tam, kad išgyventų, bet ir tam, kad klestėtų. Laikas, praleistas lauke, ypač natūraliose erdvėse, daro gerą įtaką kognityvinei, socialinei, emocinei ir fizinei sveikatai. Taip pat tyrimais įrodyta, kad mokymasis lauke pagerina konkrečių dalykų pasiekimus (mokinius lengviau sudominti), padeda ugdyti atsakingus, gamtą puoselėjančius piliečius, pagerina socialinius ir bendravimo įgūdžius, efektyviau sujungiamos darnaus vystymosi kryptys, į ugdymo(si) procesą lengviau įtraukti mokinius, kuriems nesiseka mokytis tradiciniu būdu, ir atitolinti juos nuo ekranų. Ar tai mažai? Anaiptol.
Kursų metu (beje, išbandydami mokymosi bendradarbiaujant metodus) dalyvavome ir vienoje ekskursijoje į Borgarneso miestą. Pakeliui į jį teko ropštis į maždaug prieš 3000 metų susiformavusį 170 metrų aukščio Grabroko kraterį, žavėtis Hvalfjörður“ fjordu, kuris yra tarsi gamtos giesmė. Aikčiojome ne tik matydami, bet ir užuosdami 97 laipsnių Deildartunguhver karštąją versmę, kurios dalis naudojama šildymui. Žadą atėmė Hraunfossar kriokliai, kur kaskados trykšta iš lavos uolų. Bet papasakoti apie per autobuso langus matytą ir gyvai patirtą stulbinantį Islandijos grožį ir kelių straipsnių neužtektų, todėl įterpsiu H. Laxnesso, Islandų rašytojo, Nobelio premijos laureato, įžvalgą: „Ten, kur ledynas susilieja su dangumi, žemė nustoja būti žemiška, o žemė susilieja su dangumi; ten nebegyvena joks liūdesys, todėl ir džiaugsmas nereikalingas; ten viešpatauja tik grožis, pranokstantis bet kokius reikalavimus.“
Grįžę iš mokymų ir galvodami apie tai, kad kiekvienas yra svarbus, mintimis keliaujame į ateinančius mokslo metus, kurių (dėl suprantamų priežasčių) dauguma dirbančių švietimo srityje laukia su nerimu. O iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (vėlgi dėl suprantamų priežasčių) – tik spengianti tyla.
Tad pabaigai Islandijos švietimo ir vaikų ministro Ásmundur Einar Daðason mintys mokytojams rūpima tema: „Mokytojai neturi visų sprendimų. Turime suteikti jiems sprendimus iš skirtingų sričių. Negalime visų atsakomybių perkelti tik ant mokytojų pečių. Jie negali sukaupti visos pažangos patirties, susijusios su vaikais, o mes nenorime atsitraukti nuo įtraukiojo ugdymo, nes tai yra raktas į įtraukią visuomenę. Norint turėti visiškai įtraukią sistemą, reikia paslaugų, kurias teiktų ne mokyklos.“
Šis projektas finansuojamas Europos Komisijos „Erasmus+“ programoms skirtomis lėšomis, kurias Lietuvoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas. Straipsnis atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.