DŽ redakcijos nuomonė
Šią savaitę pasaulis vėl prisimena vieną iš baisiausių istorijos tragedijų – Holokaustą, minint Aušvico koncentracijos stovyklos išlaisvinimo metines. Ši data primena milijonus nekaltų žmonių, daugiausia žydų tautybės, kurie buvo nužudyti per nacistinės Vokietijos vykdytą genocidą Antrojo pasaulinio karo metu. Taip pat yra proga sustoti ir apmąstyti, kaip svarbu išlaikyti istorinę tiesą ir neleisti jos užgožti abejotiniems ar neigiamą naratyvą kurstantiems balsams.
Atrodytų, jog Holokausto faktai yra neabejotini, o pasaulis aiškiai pasmerkęs šį žiaurumą. Tačiau vis dažniau pasigirsta mėginimų iškraipyti istoriją, sėti abejones ir net pateisinti nusikaltimus, kuriais buvo siekiama sunaikinti ištisas tautas. Lietuvoje tokios revizionizmo apraiškos taip pat kartais pasireiškia, ir tai ypač pavojinga mūsų šaliai, turinčiai sudėtingą istorinę atmintį.
Kai kurie aukšto rango politikai, pavyzdžiui, Remigijus Žemaitaitis, neatsakingai skleidžia antisemitinius naratyvus, kaltina žydų tautos atstovus tariamais nusikaltimais prieš lietuvius ir taip kenkia ne tik istorinės tiesos suvokimui, bet ir mūsų visuomenės pilietinei brandai. Toks elgesys yra ne tik nepateisinamas, bet ir žalingas mūsų valstybės reputacijai tarptautinėje arenoje. Nerimą kelia ir tai, jog šio politiko vedama partija Seimo rinkimuose sulaukė didelio rinkėjų palaikymo. Ar tai nėra signalas, kad antisemitiniai naratyvai yra nesvetimi tam tikrai mūsų visuomenės daliai?
Kodėl būtina išlaikyti istorinę tiesą? Holokaustas nėra tik praeities tragedija – tai pamoka, kaip neapykanta, stereotipai ir žmogiškumo trūkumas gali nuvesti iki masinio žudymo. Bet koks bandymas sumenkinti ar iškraipyti šiuos faktus yra pavojingas, nes jis skatina neapykantą ir nepasitikėjimą tarp tautų, silpnina moralinius istorijos pamatus ir trukdo visuomenei mokytis iš praeities klaidų.
Lietuvai, kuri Antrojo pasaulinio karo metais neteko beveik visos savo žydų bendruomenės, Holokausto atmintis yra svarbi ir skaudi tema. Mūsų pareiga – atminti ir pagerbti žuvusiuosius, taip pat siekti, kad jokie bandymai diskredituoti šią tragediją nepasiektų mūsų visuomenės sąmonės.
Lazdijų kraštas nuo seno buvo daugiakultūris regionas, kuriame žydų bendruomenė ilgą laiką buvo neatsiejama Lazdijų, Seirijų, Veisiejų ir kitų miestelių dalis. Žydai aktyviai prisidėjo prie krašto ekonomikos, kultūros ir bendruomeninio gyvenimo, jų ir lietuvių santykiai dažniausiai buvo grindžiami pagarba ir sugyvenimu. Tačiau šios taikios bendrystės istoriją tragiškai nutraukė Antrojo pasaulinio karo žiaurumai.
Vokiečių fašistai sunaikino didžiąją dalį Lazdijų krašto žydų, juos sušaudydami mūsų rajono apylinkėse. Tai buvo siaubingas smūgis ne tik žydų tautai, bet ir visai regiono bendruomenei. Nepaisant to, daugelis Lazdijų krašto žmonių drąsiai gelbėjo žydus nuo genocido, slėpė juos savo namuose ir rizikavo savo bei savo šeimos gyvybėmis. Šie kilnūs darbai šiandien mums primena, kad net ir tamsiausiomis istorijos akimirkomis žmogaus orumas ir gailestingumas gali triumfuoti prieš žiaurumą.
Lietuviai, ypač Lazdijų krašto gyventojai, žydų Holokaustą suvokia kaip savo bendruomenės tragediją, kurią privaloma pripažinti ir atminti be jokių išlygų. Ši tema tampa dar aktualesnė šiandienos geopolitinio nestabilumo akivaizdoje – kai pasaulyje vyksta ukrainiečių tautos genocidas, o Artimuosiuose Rytuose konfliktai pasiekia kritinį tašką.
Atmintis apie Holokaustą yra mūsų moralinis įsipareigojimas ateities kartoms, įpareigojantis saugoti žmogiškumo vertybes, gerbti istoriją ir užkirsti kelią bet kokiam neapykantos ar priespaudos pasikartojimui.
Šiame kontekste abejonių dėl moralumo kelia kasmet vasarą Šilaičiuose rengiamas jaunimo šėlionių festivalis „Šaknys“, kur visos Lietuvos jaunimas susirenka patriukšmauti visai šalia esančios žydų sušaudymo vietos. Ar tai pagarba Holokausto aukoms?
