Aušra Markevičiūtė feisbuke žinoma kaip Aušra Schmetterling. Tačiau tai nėra Aušros pavardė: „Schmetterling“, išvertus iš vokiečių kalbos, reiškia „drugelis“. Kas ją pažįsta, žino, kad ji pakvaišusi dėl drugelių. „Brolis (Redakcijos past.: žinomas Lazdijų krašto žirgininkas Justinas Markevičius) dėl žirgų, o aš dėl drugelių“, – šypsosi Aušra. Jos namuose drugeliai „skraido“ visur: nuo užuolaidų iki patalynės, net ant rankšluosčių ir ten drugeliai „nutūpę“, papuošalai taip pat su drugelių motyvais. Tik kodėl ji taip įsimylėjusi drugelius, nė pati atsakyti negali. „Pamačiusi drugelį džiaugiuosi kaip mažas vaikas“, – prisipažįsta drugelių mylėtoja. O ir pati Aušra kaip tas margaspalvis Lietuvos pievų drugelis jau 15 metų skraido tarp Vokietijos ir Verstaminų.
Planas – paatostogauti
Aušra 10 klasių baigė dar Verstaminų mokykloje, paskui mokėsi Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijoje. „Išvykau iš gimtinės 2010 metų pradžioje. Tuo metu Lietuvoje buvo ekonominė krizė, o aš 2009 metais praradau darbą restorane Druskininkuose“, – pasakoja Aušra. Tai buvo jos pirmoji kelionė į užsienio šalį, į kurią vyko tik paatostogauti pas draugę. Merginai tada buvo 23 metai. Neslepia, buvo baisoka, tačiau juk vyko atostogauti, o apie tai, kad pasiliks svetimoje šalyje, minčių tikrai nebuvę, kaip ir nuojautos, kad Vokietija Aušrai gali tapti namais. Nors šiandien ji prisipažįsta ir dėkoja savo tėvams: namuose jai tikrai nieko netrūko. Bet gyvenimas, likimas ar Dievulis sudėlioja viską savaip. „Sugrįžti visam laikui atgal į gimtinę šiuo metu negalvoju. Aišku, labai ilgiuosi šeimos, draugų, bet Vokietija – jau mano namai, Lietuva – mano gimtinė“, – sako jauna žavi moteris.
Lietuvaitės darbštumas ir užsispyrimas buvo įvertinti
„Ir tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio“, – sakė garsus senovės Kinijos filosofas Lao Dzė. Tai puikiausiai apibūdina Aušros kelią.
Svečioje šalyje susidūrė su kalbos barjeru. „Pradžia buvo nelabai smagi, nes nemokėjau kalbos. Kita kultūra, kalba, mentalitetas. Čia gyvena daugelio tautybių žmonės: ir graikai, ir turkai, ir italai, ir, žinoma, vokiečiai“, – pasakoja. 5 metus Aušra dirbo futbolo stadionų statybų biuruose, paskui pramoko kalbą, tad jau įsidarbino valymo firmoje, 3 metus darbavosi prie vadinamos pakavimo linijos. Aušra – darbšti, siekianti savo tikslų, o tai buvo pastebėta ir įvertinta: tapo pamainos vadove. Dirba ir savaitgaliais kavinėje. „Esu žmogus, kuris mėgsta būti tarp žmonių“, – patikina.
„Nemėgstu savęs aukštinti, esu labai savikritiška ir reikli sau. Nuo pirmos dienos labai stengiausi išmokti bent po 5 vokiškus žodžius ir šiuo metu galiu laisvai kalbėti, skaityti, rašyti ir be vokiečių kalbos kursų. Ne visada lengva ir dabar, kai reikia dėl darbo kvalifikacijos lankyti mokymus ar kursus, nes vartojami nauji terminai ir žodžiai, bet lietuviškas užsispyrimas atvedė ten, kur esu“, – pasakoja.
Reikia daug dirbti ir taupyti
„Ką galėčiau pasakyti apie Vokietiją?“ – perklausia pašnekovė.
„Tai nėra svajonių šalis, kurioje tapsi milijonieriumi. Čia reikia ir daug dirbti, ir taupyti“, – įspėja tuos, kurie galvoja, jog ten lengviau uždirbami pinigai. Atkreipia dėmesį: „Nuoma, komunaliniai ir visi kiti mokesčiai yra gana dideli.“
Kas jai čia patiko iš karto? „Žmonės į tave nekreipia dėmesio, apranga visiškai nesvarbi. Lietuvoje niekada nebūčiau drįsusi išeiti su treningais į gatvę, o čia neteikiama išvaizdai tiek dėmesio“, – paprastai viską paaiškina pašnekovė iš Vokietijos. Aišku, svarbu ir finansai: „Čia uždirbtas 1000 eurų Lietuvoje tuo metu buvo beveik 3500 litų“, – prisimena.
Laiminga svetur
„Yra posakis: „Prie vokiečio tvarka bus“. Tačiau per 15 metų gyvenimo Vokietijoje galiu pasakyti, kad jos jau nebelikę. Dėl pabėgėlių daug nemalonumų ir chaoso“, – pastebi. Tačiau Aušra atvira: „Jei gyveni tvarkingą gyvenimą, galima tikrai tapti laimingu ir čia.“
Laisvalaikį leidžia gamtoje, su draugais, lanko kitus miestus. „Gyvenu netoli Štutgarto. Aplink mus daug kalvų, o visai netoli yra nemažai kalnų masyvų ir gražių senų vokiškų miestelių“, – pasidžiaugia moteris.
Traukia gimtinė ir mamos balandėliai
Aušra stengiasi sugrįžti namo bent du kartus per metus. „Norisi aplankyti šeimą“, – neslepia. Sulaukia svečių ir iš Lietuvos. „Mama mane taip pat aplanko, stengiasi atvykti. Pernai vasarą buvo atvykusi su drauge. Jai čia taip pat labai patiko, žadėjo sugrįžti“, – pasidžiaugia. Aušros draugės ir giminaičiai jau ne kartą aplankė ją svečioje šalyje. „Reikia tik brolį su šeima dar prikalbinti, kad pagaliau aplankytų“, – tikisi tą padaryti Aušra. Ji labai didžiuojasi savo broliu Justinu Markevičiumi – žinomu žirgininku, važiavimo kinkiniais varžybų nugalėtoju ir prizininku, gerai žinomu ne tik Lazdijuose, bet ir Lietuvoje. „Labai didžiuojuosi savo broliu ir jo pasiektomis pergalėmis. Visada ir čia visiems pasigiriu, kad mano brolis skina laurus, o ir tėtis priklauso „Lazdijų žirgininkų klubui“, – turi kuo pasidžiaugti. Ji taip pat myli žirgus, bet prisibijo, tačiau kai sugrįžta namo, į Verstaminus, visada brolis pavežioja su karieta, kinkyta žirgais. Per atostogas ji didžiąją laiko dalį skiria šeimai, susitikimams su giminaičiais ir draugais. Tradiciškai sugrįžusi visada apsilanko Druskininkuose. „Važiuojame su mama porai dienų į Druskininkus. Druskininkuose teko gyventi 4 metus, tad širdyje pasidaro gera, kai ten sugrįžtu“, – prisipažįsta. Mama irgi žino: jei Aušra grįžta namo, reiškia, būtina dukrai pagaminti balandėlių. Tai mėgstamiausias Aušros patiekalas. Lietuviškus patiekalus ji stengiasi pasigaminti ir Vokietijoje. „Stengiuosi cepelinus dažnai virti arba kugelį išsikepti. Tėtis net nupirko tarkavimo mašiną, kad nereikėtų rankomis tarkuoti“, – šypsosi pašnekovė. Tačiau, kaip pati sako, „gaila, vokiškos bulvės ne kažką“. O štai be kokių maisto produktų niekad į Vokietiją neišvyksta: be lietuviškos duonos, lašinukų ir kumpio.
„Aš tikrai grįšiu, tik kol kas planuose to nėra. Labai gaila būna kaskart išvykti, skauda širdį. Ilgesys šeimai – beprotiškas, ypač per šventes, bet Vokietija tapo mano namais“, – vis tik pažada parskristi Verstaminų „drugelis“ – Aušra, kuri kitą savaitę švęs savo gimtadienį.
