Šių dienų gyvenimas reikalauja iš žmonių nuolat skubėti, veikti, dirbti, o dideli atstumai dažnai skiria, mat yra tokių, kurie už tūkstančių mylių įsikūrę, tad nenuostabu, kad gali nutikti ir taip, jog gatvėje prasilenksi su savo giminaičiu ir nė labas nepasakysi. Ir tik vyresnieji, turintys patirties, nugyvenę ne vieną dešimtį metelių, kaip sakoma, suvalgę ne vieną pūdą druskos, užauginę vaikus, anūkus ir jau proanūkių sulaukę, gali pasakyti, kad gyvenime itin svarbu – draugiška giminė.
„Yra sakoma, kad su kaimynu reikia gerai sutarti, nes kaimynas gali padėti geriau nei giminė, bet mūsų giminės istorija – pats geriausias įrodymas, kad mūsų kaimynai yra mūsų giminės“, – sako Sandra Sujetaitė, Kaminskų giminės iš Parėčėnų kaimo susitikimų organizatorė. Pasakoja, kad tokių istorijų tikrai yra: dirbę kartu, sodų kaimynai, mergaitės universitete studijuodamos viena nuo kitos nusirašinėjusios ir tik vėliau išsiaiškinta, jog tai nenusakoma, nepaaiškinama giminiška trauka suvedusi, mat jie – giminės.
Jau šeštą kartą susitiko Parėčėnų Kaminskai
Parėčėnų Kaminskų giminė išsiskiria iš kitų: jie rengia giminės susitikimus. Jau 6 kartą susirinkę į didžiulį giminės suvažiavimą, klausia vienas kito: kaip sekasi? „Krykštavo mažiausi, 8-os kartos atstovai, 5 eilės pusbroliai ir pusseserės, jų seneliai traukė skambias dainas ir mokė juos šokti gransverą!“ – pasakoja Sandra Sujetaitė, „Facebook“ paskyroje save vadinanti Sandra Kaminskų. Būtent Kaminskų iš Parėčėnų giminės susitikimą ji ir organizuoja. Prisipažįsta, kad nuo mokyklos laikų (mokėsi Krosnos mokykloje) jai patikdavo organizuoti, mokytojai matydami, kad jai sekasi, skatino tai daryti, tad ir sukviesti susitikti gimines jai miela. „Kaminskai – tai mano giminės iš mamos pusės“, – paaiškina Sandra. Tiesa, pirmą giminės susitikimą organizavo Onutė Tumasonytė, nes jos mama – Birutė Kaminskaitė iš Parėčėnų. Papasakoja ir įdomią istoriją, kaip Feliksas Zinevičius norėjęs įsitikinti, ar nevesiąs savo giminės, mat jo išrinktosios pavardė – Kaminskaitė, o jis tikrai žinojo, kad jo senelis taip pat Kaminskas buvo, tad norėjęs pasidomėti giliau savo giminės šaknimis. Tą malonų darbą ėmusi daryti ir Sandra.
Kaminskai iš Parėčėnų turi savo giminės knygą
Šiandien ši giminė gali didžiuotis turėdama ne tik savo giminės medį, bet ir 230 puslapių 150 egzempliorių tiražu išleistą knygą „Parėčėnų Kaminskai“. „Mūsų giminės šaknys – Parėčėnuose“, – teigia Sandra. Pasakoja, jog lanko netoli Parėčėnų esantį Kaukų piliakalnį. „Manome, jog visai tikėtina, kad mūsų protėviai ten vaikščiojo. Ten gyvenusios gentys yra mūsų gentys. Žvelgiame į gilią senovę. Alytaus archeologijos muziejaus darbuotojai labai propaguoja atkuriamąją archeologiją, tad turiu atkurtą žiedą iš radinių, rastų būtent Kaukų piliakalnyje. O mūsų giminės knyga ir prasideda nuo Kaukų piliakalnio“, – pasakoja Sandra. Knygos leidybą finansavo patys giminaičiai. Sandros darbas, sudarant knygą, buvusi dovana visai giminei. Visą šį darbą atliko būtent ji: ieškojo archyvuose, surinko medžiagą, nuotraukas: visa medžiaga apie giminę, nuotraukos pateiktos iki karo. Mano, kad tęsinys būsiąs, bet tai jau jaunimo darbas. „Galimi juk visokie variantai. Gal kas nors leis atskiroms giminės šakoms skirtas knygeles?“ – pasvarsto. Prisipažįsta, dirbo 5 metus. „Aš labai mylėjau savo senelį Algirdą Kaminską, tad man buvo įdomu, norėjosi, kad knyga apie Kaminskų giminę išvystų dienos šviesą. Iš pagarbos ir meilės jam ėmiausi šio darbo“, – patikina pašnekovė. Pirmasis šios plačios giminės giminaitis, kurį Sandrai pavyko atsekti istorijos vingiuose, minimas 1793 metais. „Nuo šios datos ir prasideda mūsų giminės medis“, – patikina Sandra ir priduria, kad tikrai dar ne visos giminės šakos atrastos ir plačiau išnagrinėtos. Žada važiuoti į Lenkiją, nori panaršyti archyvus ten, o gal bus net atskleista paslaptis, iš kur tas Jokūbas Kaminskas kilęs, nes Metelių bažnyčios knygose, mirties liudijime, nėra įvardinta, kas jo tėvai buvę, o istorijos gijos veda kaip tik Lenkijos link. „Nutrūkusios giminės gijos galbūt dar kažkur gali nuvesti. Man ir pačiai čia lyg koks detektyvas. Labai įdomu“, – žada dar skirti laiko ir dėmesio tolimesniam savo giminės istorijos nagrinėjimui.
Kaip senovėje: į bažnyčią – su žirgais kinkytais vežimaičiais
„Mano garbaus amžiaus prosenelio, sulaukusio 87 metų, žodžiai jaunimui: „Aš jaunas būdamas su arkliais žemę dirbau, gyvulius apžiūrėdavau ir turėdavau laiko gimines aplankyti Barčiuose, Zebrėnuose ir atlaiduose Kryžių koplyčioje visada dalyvaudavau.“ Jis iš Krasenkos kaimo atvažiuodavo aplankyti Kunigiškių, Kliučinskų. Tad šis susitikimas ir buvo gera proga važiuoti būtent tais takais, kuriais mūsų proseneliai, senelis važiuodavo į bažnyčią, lankė gimines su vežimaičiais, kinkytais žirgais“, – sako įsidėmėjusi ir įsiklausiusi į prosenelio žodžius Sandra.
Šįkart 9 vežimaičiai, kinkyti žirgais, vežė giminaičius jų prosenelių keleliais. Kaip jų senoliai važiuodavo į šv. Mišias į Kryžių koplyčią ant Dusios kranto, taip ir jie dabar nukeliavo pasimelsti už savo senolius, už gyvenusius, mylėjusius savo žemę ir žmones, už dabar dirbančius Lietuvos labui. „Dėkoju Donatui Marčinskui, kuris suderino su vyrais, kad atvyktų tiek daug vežimaičių, kinkytų žirgais. Iškart pusę giminės susodinome“, – dėkoja organizatorė, mat šįkart į giminės susibūrimą suvažiavo apie 90 šios plačios giminės atstovų. Asmeninėse šventėse tiek giminių nesusirenka: renkasi tos giminės šakos, kurios labiau bendrauja viena su kita, labiau susidraugauja. „Yra šiltų žmonių, kuriems reikia bendravimo, kitiems smagu į giminės susitikimą atvažiuoti ir visus iškart pamatyti“, – dėsto Sandra.
Vyriausia šios giminės atstovė – Natalija Kaminskaitė-Vosylienė, kovo 11 dieną atšventusi 95 metų jubiliejų. „Sulaukėme šventėje ir būrelio vos 2 metukų giminaičių, tačiau turime ir vos prieš mėnesį gimusių savo giminaičių“, – šypsosi kalbėdama Sandra. Tiesa, pirmuose giminės susitikimuose buvę mažiau, apie 40, paskui 70 giminaičių.
„Mano senelis Algirdas Kaminskas labai mylėjo žirgus. Jis buvo žirgininkas, dalyvaudavo žirgų lenktynėse su vežimaičiais, yra ir laimėjęs ne vienerias varžybas“, – kalba Sandra pridurdama, kad būtent todėl ir važiuota vežimaičiais, kinkytais žirgais. Paaiškina, jog kiekvienas jų giminės susitikimas vis kitoks, sumano ir įgyvendina vis naujas idėjas. „Pasirenkame kokį motyvą ir jį įgyvendiname. Norėjosi pasipuošti. Gimė idėja pasipuošti tautiškai, kaip kas gali. Iš pradžių aš pasiūliau, ar patiktų jiems taip apsirengti. Jokio griežto reikalavimo nebuvo. Bet mes visi, ko gero, pasiilgę to tautiškumo, to puošnumo, tad giminės atsiliepė į šį mano pasiūlymą. Tai tarsi atgimimas ir mūsų giminės susitikimų, nes pandemijos metu buvo padaryta pertrauka, o ir dabar buvo pauzė. Tad taip ir vadiname, kad buvo šeštasis atgimimo giminės susitikimas“, – dėsto organizatorė.
„Turime ir tradicijų. Pasirenkame kurią nors giminės šaką ir lankome jų sodybas, kuriose gyveno ar dar ir dabar tebegyvena mūsų giminės“, – paaiškina. Pradėta nuo Parėčėnų, paskui buvo Krasenka, iš kur kilusi ir pati Sandra, Zizėnai, Zebrėnai, Meteliai. Aplanko ir atgulusių amžino poilsio giminaičių kapus. „Anksčiau mūsų susitikimai vykdavo vasaromis. Aš apklausdavau giminės šakų atstovus, kada geriausia būtų organizuoti. Liūdna, bet daug vyresniosios kartos giminaičių iškeliauja, palieka šį pasaulį“, – dėsto pašnekovė. Pasidžiaugia, kad šiame susitikime buvo daugiausia jaunų žmonių. „Aš pajuokavau, kad kas surinks pilną vežimaitį vaikų, tas važiuos nemokamai. Tai buvo juokas, bet labai džiaugiuosi, kad daug jaunų žmonių sugužėjo į susitikimą. Giminė sukluso ir sudalyvavo, o ir susipažinti reikėjo, mat daug nematytų veidų, naujų giminaičių suvažiavo“, – pasidžiaugia.
Suvažiavo giminės iš visos Lietuvos: Klaipėdos, Kaltinėnų, Kauno, Vilniaus, sugrįžo iš Airijos. „Sugrįžo iš Airijos visa šeima, net su anūkais. Labai patiko, nenorėjo išvažiuoti. Dainavo dainas, vis ragindami dar pabūti. Taip jau yra, kad tiek vyresni, kam jau apie 80 metų, tiek vaikučiai greičiau pavargsta, tad reikia važiuoti namo. Nors šiais metais šventėme ilgiausiai“, – teigia Sandra. Neslepia, kad susitikus seniai nematytiems giminaičiams prasideda malonus šurmulys ir viskas panašėja į bičių avilį – visi artimiau pabendrauja, sveikinasi, apsikeičia naujienomis.
Kadangi šiemet susirinko daugiau jaunimo, o vyresni taip pat naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis, tad nutarta kurti giminės „Facebook“ grupę, kur galima būtų pasidalinti ir informacija, ir nuotraukomis, ir vaizdo medžiaga, džiugiomis, kartais ir liūdnomis naujienomis. „Toks lyg ir lūžis įvyko. Anksčiau daugiau rinkosi senyvo amžiaus žmonės, gimę 1924–1937 metais. Jie tikrai nesinaudojo socialiniais tinklais. Aš dažniausiai skambindavau, informuodavau, kviesdavau, o dabar jau tie „seniausi“ naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis“, – pastebi susitikimo organizatorė, pasidžiaugdama, kad organizuoti susiėjimus bus paprasčiau.
Vaišės, dainos, šokiai – kaipgi be to? „Vaišės buvo Meteliuose, o juk Metelių bažnyčioje, galima sakyti, visa mūsų giminė pakrikštyta, sutuokta, čia daug giminaičių ir palaidota“, – sako Sandra.
Ir jau nėra abejonių, kad giminystės jausmas, savo šaknų ieškojimas, pagarba savo giminei, šeimai, savam kraštui, einanti iš kartos į kartą, niekur nedings, o tik stiprės, mat jau yra planų ir ateičiai. „Svarstome, kad padarysime pertrauką ir jau organizuosime giminės susitikimą minėdami dešimtmetį, mat pirmasis susitikimas surengtas 2017 metais. Yra mintis pasodinti medį. O gal kitais metais rinksimės tik jaunesni ir šoksime iki ryto, vyresniems siųsime videoreportažus. Kas žino, ką galime sugalvoti?“ – prasitaria. Ir šios draugiškos giminės nesupykdys niekas, juk reta giminė šitaip gražiai susitinka. Negaliu nepaklausti, ar jų giminėje nėra tokių, kurie susipykę dėl žemių, miškų ir namų. Sandra kvatoja, sako, kai rinkusi medžiagą, rašiusi tekstus knygai, kreipėsi į visus, kad būtų kuo tikslesnė informacija ir visai nesigilino į tai, kas su kuo bendrauja labiau, kas mažiau, ir labai nustebusi, kad dažnai istorinius lobius rado būtent pas tuos žmones, kur visai nesitikėjo. „Mano misija telkti giminę, kaip ir rašant knygą, buvo didžiausias noras surasti seniausias nuotraukas, sužinoti įdomiausius pasakojimus apie Kaminskų giminę. Mano širdis dainuoja, kad aš galiu prie šios giminės klestėjimo ir daugelio kartų įamžinimo prisiliesti“, – tvirtina S. Sujetaitė ir pažada toliau rinktis, šokti, dainuoti, džiaugtis gyvenimu, pagerbti, prisiminti ir geru žodžiu minėti išėjusius. Na, ir, žinoma, tikisi, kad giminė gausės, plėsis ir laimingai gyvens dar ne viena Kaminskų karta.
