Arbata per šimtmečius tapo bendrystės, namų jaukumo ir sveikatos simboliu. Šįkart nauji skoniai ir kvapai buvo atrasti Šeštokų miestelio bibliotekoje vykusioje edukacinėje popietėje „Kuo kvepia arbata“, į kurią pakvietė bibliotekininkė Vilija Labenskienė ir Etnografinės Prano Dzūko sodybos muziejininkai Daiva Andriuškevičienė ir Rolandas Čėpla.
Susirinkusieji klausėsi pasakojimų apie vaistinius augalus, mėgavosi jų kvapais, degustavo žolelių arbatas, skanavo kvepiančius pyragus.
Kartais negražus pavadinimas įsimena geriausiai
Vilija ir Daiva pasakojo apie arbatų naudą sveikatai, kartais – ir grožiui. Dalyviai dalijosi savo žiniomis. Atrodo, daug kas žinoma: liepžiedžiai, čiobreliai, aviečių lapai, žemuogės, pelynai, baltoji arbata, jonažolės, dobilai, ramunėlės… Tačiau vis sužinai kai ką naujo: šįkart naujiena buvo braškių „šiknukės“.
Pasirodo, valgant braškę negalima išmesti net žalių lapelių – jie puikiai tinka arbatai. Ši arbata akimirksniu sudomino visus.
„Kartais nelabai gražus pavadinimas padeda geriau įsiminti“, – juokėsi Daiva, prisimindama, kaip gimė šis neįprastas pavadinimas.
Medetkos – itin vertinamos, ypač moterų.
„Mano draugė medetkoms džiovinti net kambarį tam skiria. Uždangsto langus, žieduką prie žieduko gražiai sudėlioja. Sako: jei žinotum, kiek jos ligų gydo – jos vertos to“, – pasakojo Daiva.
Rolandas pridūrė su šypsena:
„Kai bitės užsiveja liepžiedžius skinant, tenka ir pasportuoti.“
Itin kvapnus buvo ir Zitos Tumosienės atsineštas arbatos miksas, o jos specialiai šiai popietei sukurtos eilės apie žolelių stebuklingas savybes sukūrė dar šiltesnę nuotaiką.
Daivos Andriuškevičienės humoristiniai posmai apie sveikatą prajuokino iki ašarų.
Ar geriate svogūnų lukštų arbatą?
Šeštokietė Laimutė visus nustebino:
„Aš dabar geriu svogūnų lukštų arbatą. Ji labai naudinga organizmui.“
Pirmiausia pabandė, o tik vėliau paskaitė apie jos naudą. Pataria nusilupti vidutinio dydžio svogūną, lukštus užpilti karštu vandeniu, palaikyti ir nebijoti gerti – skonis tikrai geras.
„Na, tiek lukštų kaip Velykoms kiaušiniams dažyti – nereikia dėti“, – kvatojosi ji.
Ir paragavo, ir žolelių namo išsinešė
O paskui – kaip dzūkai sako – būtų griekas neparagauti. Bibliotekoje pasklido įvairiausių žolelių arbatų kvapas, o prie arbatos – ir suneštinės vaišės: gardūs pyragai, žagarėliai, sveikuoliški sausainiai su sėklomis.
Bibliotekininkė Vilija iš anksto paruošė specialius maišelius žolelėms, tad kiekvienas galėjo įsidėti būtent tas, kurios patiko labiausiai, arba kurių vasarą nespėjo prisirinkti.
Kai ko, pasirodo, dar galima rasti ir dabar.
„Aš aviečių lapų niekada nerenku. Kai reikia – ir dabar, pasnigus, nueinu, prisikarpau aviečių šakučių, užpilu karštu vandeniu ir turiu puikiausią arbatą“, – pataria Zita Tumosienė.
Dalyviai dalijosi žinomomis vietomis, kur augančias žoleles galima rasti. Netoli Senosios Kirsnos – puikios pelynų vietos. Mėtų pievos – ne tik kvapnios, bet ir ne visada lengvai surandamos. Žemuoges ir avietes ne vienas renka Kapčiamiestyje.
„Jei netingėsime, prisirinksime – parduotuvėse arbatos nereikės pirkti. Gal jau nebus purškiami chemikalais laukai? Sveikatai naudingų žolelių mūsų karta dar turės“, – viliamasi.
