Sausio 13-ąją Lietuva minės Laisvės gynėjų dienos 35-metį. Sausio 13-oji – tai diena, kai laisvė nebuvo tik žodis. Ji alsavo žmonių, susikibusių rankomis prie televizijos bokšto širdyse, skambėjo dainose, maldose ir tyloje, kurioje nebuvo baimės – tik tvirtas apsisprendimas. Tą naktį Lietuva pabudo kaip tauta, pasirengusi ginti savo ateitį ne ginklais, o vienybe, tikėjimu ir meile savo gimtajai žemei.
Minėdami Laisvės gynėjų dienos 35-metį, mes džiaugiamės, kad laisvė buvo apginta paprastų žmonių drąsos dėka. Tarp jų buvo ir Lazdijų krašto atstovai. Tai diena, kai didžiuojamės pasiekta pergale ir tuo, kad gyvename laisvoje Lietuvoje.
Žmonių vieningumas apgynė Lietuvą
Laisvės kovų muziejus saugo 1991 metų sausio įvykių istorinę atmintį: įvairius dokumentus, laikraščius, iškarpas bei Lazdijų Motiejaus Gustaičio vidurinės mokyklos (dabar – gimnazijos) mokytojų Nijolės Štarolienės, Vlado Vytauto Mikalonio, Reginos Leskevičiūtės, Visvaldo Masėno, Astos Eidukaitienės, Žilvino Eidukaičio bei kitų papasakotus prisiminimus apie sausio įvykius. Dalijamės trumpomis jų ištraukomis.
Nijolė Štarolienė prie Aukščiausiosios Tarybos ir Televizijos bokšto buvo vieną dieną prieš tragiškus įvykius ir per žuvusiųjų laidotuves. ,,Mačiau ir žavėjausi žmonių pasiryžimu ginti savo nujaučiamą laisvę. Tas jausmas buvo šventas ir toks grynas, nesuterštas jokio noro būti atžymėtam, pastebėtam, garbės troškimo. Atrodo, lyg būtų nubudusios mūsų protėvių dvasios ir mus įkvėpusios. Tai šiek tiek mistiška, bet tai mano jausmai. Manau, kad ir daugelio kitų. Tokie jaudinantys prisiminimai ir išliko“, – prisimena Nijolė Štarolienė. Sausio 13-osios įvykius stebėjusi per televiziją ir supratusi, kad Televizijos bokštas jau užimtas, mokytoja nubėgusi prie vadinamųjų Tarybų rūmų (dabar – rajono savivaldybės pastatas). Tikėjo rasti daug žmonių, tačiau ten buvo tik Kučiūnų parapijos kunigas R. Žukauskas su tėvu. ,,Visgi apie 2–3 valandą nakties prie senojo pašto, kur kaukė sirena, susirinko apie 100 žmonių. Buvo pajungtas radijas ir garsiakalbis, kuris skelbė įvykius prie bokšto. Aiškiai girdėjome, kiek žuvo, kaip žuvo. Jautėme didžiulį pavojų“, – dalijosi prisiminimais mokytoja.
Vladas Vytautas Mikalonis šeštadienio dieną ir lemtingąją naktį budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. ,,Žmonių minios: jauni ir vyresni vyrai, moterys, merginos, močiutės, paaugliai ir visai maži vaikai. Visus mus siejo nematomos gijos. Buvome vieni kitiems geri, nuoširdūs. Moterys dalijo sumuštinius, kavą, arbatą. Vilniečiai kvietė į savo namus sušilti… Naktį, jau sausio 13-ąją, po pirmos valandos išgirdome važiuojančius tankus. Pasigirdo automatų papliūpos… Norėjau važiuoti prie Televizijos bokšto, bet čia buvo svarbiau…Čia buvo mūsų jaunos atgimusios Lietuvos širdis. Dar po valandos sužinojome, kad prie Televizijos bokšto dėjosi baisūs dalykai: tankai traiško beginklius žmones, šaudo, daužo automatų buožėmis… Kunigas Robertas Grigas laikė mišias už tėvynę, už mirusius, už mirštančius prie Televizijos bokšto. Žmonės masiškai ėjo išpažinties, kad mirties akivaizdoje būtų dvasiškai švarūs. Įtempimas augo, laukėme Aukščiausiosios Tarybos rūmų puolimo. J. Mikalonio tvirtinimu, niekas nesitraukė net raginami. Visi giedojo, meldėsi, kalbėjosi, laukė. Visgi link Aukščiausiosios Tarybos budeliai nepajudėjo. Žmonių vieningumas apgynė Lietuvą kaip galingiausi ginklai.
Studentai budėjo beveik kiekvieną naktį
Mokytojai Asta Eidukaitienė ir Žilvinas Eidukaitis dar buvo studentai, studijavo Pedagoginiame institute. Jie irgi aktyviai dalyvavo sausio įvykiuose. ,,Kai prasidėjo sausio įvykiai, su draugais važiuodavome naktimis budėti. Sausio 13-oji dar buvo toli, bet mes jau beveik kiekvieną naktį eidavome budėti. Dieną pamiegi, vėl nueini prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, nes jie netoli nuo Pedagoginio universiteto bendrabučio. Važiuoji prie bokšto. Atsimenu tą naktį iš sausio 12-os į 13-tą. Nuvykome mes ten apie šeštą–septintą valandą vakaro. Buvo labai daug žmonių. Niekas nesitikėjo, kad kareiviai puls. Kada pradėjo važiuoti tankai, aš buvau prie bokšto. Atvažiavo iš dviejų pusių tankai, kareiviai, mašinos. Žmonės tada susikibo rankomis, visi sustojo aplink bokštą, bet paskui pradėjo važiuoti tankai, sklaidyti minią, šaudė tikromis ir netikromis kulkomis. Atsirado ir sužeistųjų. Mes padėjome juos nešti…“, – prisiminė Ž. Eidukaitis.
Baisia sausio 13-osios patirtimi dalijosi Asta Eidukaitienė: ,,Apie Televizijos bokštą buvo sustoję 5 ar 7 eilės žmonių – žmogus prie žmogaus. Ir jau pradėjo kai kas sakyti, kad sudarytume gyvą grandinę, nepraleistume kareivių. Niekas negalvojo, kad ten važiuos tankai. Paskui staiga vienas tankas užvažiavo į kalvelę ir šovė. Bet tas šūvis buvo tuščias. Ant žmonių galvų pradėjo byrėti Televizijos bokšto langų stiklai. Tada visi pradėjo slinkti į priekį. Kadangi stovėjo žmogus prie žmogaus, buvo ir parkritusių, vieni per kitus lipo. Tuo momentu pamačiau, kaip iš kairės pusės asfaltuotu takeliu važiuoja kitas tankas. Jis važiavo lėtai, bet nesustodamas ir nežiūrėdamas, ar nugriuvęs žmogus pasikėlė, ar ne. Kai stovėjau pirmose eilėse, spėjau pasislinkti į priekį. Buvo tokių, kurie nespėjo ir tankas pervažiavo per jų kojas… Buvo sumaištis. Žmonės šaukė, rėkė: ,,Gydytoją! Gydytoją!“ Vieni kitus nešė, privažiavo daug greitųjų medicinos pagalbos automobilių.“
Laisvės liepsna iš kartos į kartą!
1991 metų sausio 13 dieną sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, Televizijos bokštą, žuvo 14 laisvės gynėjų, dar beveik tūkstantis žmonių buvo sužeista ar kitaip nukentėjo. Nors dalinė žiniasklaidos kontrolė ir buvo prarasta, tačiau svarbiausias nepriklausomos Lietuvos valstybingumo simbolis – Aukščiausioji Taryba buvo išsaugota.
Taigi, 1991 metų sausio 13-oji – tai diena, kai supratome, kad laisvė nėra duotybė – ji gimsta iš drąsos stovėti beginkliams prieš tankus, iš susikibusių rankų ir tyliai kalbamos maldos. Žmonių vienybė tada buvo tvirtesnė už plieną. Sausio 13-oji primena, kad pareiga saugoti laisvę tenka mums visiems – ne tik prisiminti šį skaudų įvykį, bet ir gyventi taip, kad aukos nebūtų beprasmės. Laisvės liepsna turi būti perduodama iš kartos į kartą!
Sausio 13 dieną kviečiame visus dalyvauti pilietinėje iniciatyvoje ,,Pergalės šviesa“ ir 8 valandą ryto languose uždegti Vienybės, Atminimo ir Pergalės žvakutes.
Laisvės kovų muziejus Jūsų laukia 16 valandą – į Laisvės nakties liudijimus ir parodos ,,Prisiekę nesitraukti“ pristatymą, skirtą Laisvės gynėjų dienos 35-mečiui, 17 valandą prašome susiburti Lazdijų Nepriklausomybės aikštėje prie liepsnojančių Atminimo laužų, o 18 valandą dalyvauti Šv. Onos bažnyčioje aukojamose šventose Mišiose už Laisvės gynėjus.
Laisvės kovų muziejaus informacija
