„Erika, tu kitoje Lietuvoje, ko gero, gyveni“, – tokius žodžius Erika Skeberdienė jau įprato girdėti ir iš savo artimų giminaičių užsienyje, ir iš draugių, kurios taip pat vis dar užsienyje. Erika – pozityvo, geros nuotaikos pliūpsnis. Jai viskas gerai – visada. Ir kolegės geros, ir mokinių tėveliai, ir pardavėjos šypsosi – ji gyvena savo laimės burbule. Kad ir kaip būtų keista, tačiau visos Erikos svajonės išsipildė, sugrįžus į Lietuvą iš emigracijos. Ji iš tų buvusių emigrantų, kurie savo svajones išpildė sugrįžę namo. Erika – mokytoja iš pašaukimo. „Neturiu jokių baimių, kas bus ateityje, negalvoju apie blogus dalykus, kurie gali nutikti. Sutinku žmonių, kurie karo bijo. O aš gyvenu tik teigiamomis emocijomis. Kaip jau bus, taip bus, bet, manau, reikia gyventi šia diena. Reikia būti geros nuotaikos, šypsotis, skleisti geras emocijas kasdien“, – įsitikinusi ji.
Pradėjo nuo padėjėjos darbo
Jaunystėje buvo pradėjusi studijuoti Marijampolės pedagoginėje mokykloje, tik dėl asmeninių aplinkybių teko palikti mokslus nebaigus. „Tapti mokytoja buvo mano svajonė nuo vaikystės. Aš seses mokydavau dar maža būdama. Vėliau mokiau sesių vaikus, ir savus vaikus. Mat sukūriau šeimą, gimė trys vaikai – dabar jau du suaugę. Net draugių vaikus mokiau lietuvių kalbos, iš Lietuvos veždavau pratybas, lietuviškas knygeles. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad užsienyje gimę vaikai puikiai kalba ir rašo lietuviškai. Visus išmokiau lietuviškai ne tik kalbėti, bet ir rašyti“, – džiaugiasi Erika.
Sugrįžus Lietuvon, pradėjo dirbti mokytojo padėjėja Šeštokų mokykloje. Ją pradėjo kolegos raginti, klausinėti, kodėl ji mokėsi ir nebaigė studijų, kodėl gi jai tų mokslų vis tik nepabaigus, o ir ji pati pamanė – kodėl gi ne, juk dirbti su vaikais jai patinka, jaučiasi tarp vaikų lyg devintame danguje. „Metus dirbau padėjėja ir iškart nuvykau pabaigti studijų. Įstojau. Dar liko du mėnesiai, ir – Mykolo Romerio universiteto Sūduvos akademijos bakalauro diplomas bus mano rankose. O ir ne viską mokytis reikėjo, mat jau pradėjusi buvau, bet veikti buvo ką“, – pasidžiaugia šiandien. Studento gyvenimo nežada palikti, jau galvoja apie magistratūros studijas. Kaip pati sako, 80 procentų, kad studijuos. Mokyklose dabar trūksta direktorių, pavaduotojų, ar norėtumėte pabandyti? „Man su vaikais labiau patinka. Save matau tarp vaikų. Čia matau labai didelę prasmę“, – neslepia, nors sako, kur nuves likimas, nežino.
Dar ji augino gėles, pirkėjų neatsigynė, dabar – tarp vaikų, kur jai smagiau? „Gėlės – mano hobis, kaip kitas pasaulis, o vaikams atiduodu visą save, manau, kad tai mano indėlis į ateitį. Augalai duoda trumpalaikį derlių, vaikus mokydama, auginu ilgalaikį derlių“, – mano.
Svajonė išsipildė po 11 metų emigracijos Velse
Mokytojauti – ši Erikos svajonė išsipildė po 11 metų, sugrįžus į Lietuvą iš Velso. Įsikūrė mažame Pėdiškių kaimelyje. Atrodė, kur jau čia rasi darbą, kai visur reikia pažinčių, tačiau ji įsidarbino be protekcijų: pamatė skelbimą, kad reikia mokytojo padėjėjo, dalyvavo konkurse ir laimėjo. „Pradėjau dirbti su entuziazmu, džiaugsmu. Radau savo širdies darbą visai arti namų“, – prisimena.
Mylimas darbas mokykloje, auginamos gėlės, kaip ji pati mano, visa tai atpildas už tai, jog ji labai norėjo sugrįžti į Lietuvą. „Man atrodo, kad kažkas už mane viską sudėlioja, bet taip, kaip noriu aš“, – prasitaria.
Gal gyvenu rožiniame pasaulyje?
Turi Erika daug draugių užsienyje. „Jos man sako, kai pakalba su manimi, kad aš kitoje Lietuvoje gyvenu. Klausia, gal tikrai kitoje Lietuvoje gyvenu?“, – pasakoja kvatodama Erika. Ji gi sako, kad mes visi toje pačioje Lietuvoje gyvename, tik požiūris į daug ką skiriasi. „Jeigu norėsi skųstis, tai galima pradėti skųstis blogu oru, spaudžiančiu batu, piktu gyvūnu, atbėgusiu į kiemą“, – vardija. Ji linkusi, kas netinkama, pasilikti savyje ir to neparodyti aplinkiniams, juolab skleisti blogą nuotaiką. „Kai aš sutinku žmones, noriu, kad apie dabartį kalbėtume, kažkuo pasidžiaugtume, nusišypsotume. Štai mudvi susitikome, saulė išlindo, ir štai koks džiaugsmas“. Anot jos, dažnai mes ir patys nemokame džiaugtis, nerandame ir su savo vaikais kuo pasidžiaugti. „Jei koks atsiskaitymas vaikams, jei nedrąsu, sakau, kad jie viską moka, tereikia pasitikrinti žinias. Jei kam prasčiau pasiseka, tada mes žinome, ko nemokame, ir tuoj puolame pasimokyti. Minusų niekad nerašau, pliusą geriau mokiniui parašau, ir tas jį motyvuoja stengtis, atsiranda noras daryti“, – žino mokytoja. Sekasi jai ir su vaikų tėveliais bendrauti, nėra gavusi nusiskundimų. Bet kartais mokytojos sako, kad sunkiau su tėvais nei su vaikais bendrauti? „Girdėjau, bet aš su tuo nesusidūriau. Mes pasitariame, jei kažkokie klausimai iškyla, geranoriškai pasikalbame. Manau, kad labai svarbus ryšys ir su vaikais, ir su tėvais“, – sako ji. O ir savo kolegomis pasidžiaugia – draugiški. „Kartais girdžiu iš savo grupiokių, kad visaip darbuose su tais kolegomis būna, kažkas gal ir nesutaria, o mano kolegos – puikūs, galima pasitarti, padiskutuoti. Man ir kolegos šypsosi, ir pardavėjos šypsosi – man žmonės tikrai geri. Manau, kad daug kas priklauso nuo manęs. Kai gėles auginau, močiutės atvažiuodavo gėlių ir su manimi pasikalbėti, pajuokauti“, – pasakoja. Iš kur ji semiasi tiek pozityvo? „Aš nuo vaikystės esu tas vaikas, kuris nori daugiau žinoti, daugiau padaryti, į medį įlipti norėjau aukščiau už visus, bėgti greičiausiai, būti linksmiausia. Gal aš nuo vaikystės gyvenu rožiniame pasaulyje?“. Tiesa, Erikos sesės – santūresnės, o rytinės Erikos dainos ir šokiai, pažadinus jas anksti ryte, ne visada patikdavo. Jos drausmindavo Eriką, bet ar gali nuraminti taip šauniai nuo pat ryto nusiteikusį viesulą?
„Nereikia būti pelke, reikia čiurlenti upeliu. Ir visada save realizuosi, kažko sieksi, kažką atrasi“, – šypsodamasi kalba Erika. Jos juokas mus lydi viso pokalbio metu. Ji visada geros nuotaikos. O ir savo vienkiemį Pėdiškių kaime ji vadina vieta, kur atsigauna širdis. Kvatoklė Erika – visiems patinka, rodos, bloga nuotaika jos neaplanko.
Jei tik panorėtų, būtų populiaresnė ir už mokytoją Veroniką
Mokykloje Erika dirba dar tik 5 metus: Šeštokų mokykloje dvejus metus darbavosi padėjėja, paskui jau mokytoja. Tačiau, ko gero, padarytų puikią karjerą socialiniuose tinkluose ir būtų nė kiek ne mažiau populiari nei garsioji mokytoja Veronika, bet Erikai ne tai svarbiausia. „Aš jaučiuosi laiminga tarp vaikų. Man atrodo, kad aš net nuovargio nejaučiu, nejuntu, kaip prabėga diena“, – teigia ji. O ir visus darbus padaryti svarbu. „Visur bėgte“, – taip gyvena mokytoja.
„Mes daug veiklų darome, bet aš kartais net nenufotografuoju, nes gyvenu toje akimirkoje, toje veikloje kartu su mokiniais. Man tas per didelis viešinimasis nelabai patinka, aišku, kartais pasidalinu savo veiklomis, bet labai retai. Tas gyrimasis – ne man, man svarbu rezultatas, man svarbu, kaip vaikai jaučiasi su manimi“, – teigia.
Motiniška mokytoja
„Vaje, kaip liūdna išleisti vaikus, labai liūdna. Mes gi labai susidraugaujame. Net apie išleistuves nekalbame, kaip organizuosime, nes vaikai dar nenori net girdėti apie tai. Kai kurie ašarą nubraukia, kad jau teks išsiskirti. Dievuliau, mano tie vaikai labai geri, kiekvienas vis kitoks, kiekvienas – fainas“, – sako ketvirtokų mokytoja Erika, pridurdama, kad lauks jų visada ateinant bent per pertraukas. Sakoma, kad kaimo vaikai – geresni, su jais lengviau, ar tiesa? „Vaikai yra vaikai. Aš negaliu lyginti vaikų“, – teigia.
Veiklų, projektų mokykloje daug, kviečiami ir įdomūs žmonės, kurie pasakoja apie savo užsiėmimus. Mokytoja prisigalvoja, kaip netradiciniais būdais vaikams paaiškinti matematiką. Pasirodo, matematika gali būti „skani“: trupmenas mokėsi pjaustydami ir pateikdami tiek dalių picos, kiek prašoma, o ir valgydami. „Smagus užsiėmimas. Vaikai ir šiandien, skaičiuodami, prisimena tas picas, o ir trupmenas išmoko puikiai“, – teigia. Pasak jos, praktiniai užsiėmimai labai praverčia. Mokytoja pati sugalvoja įvairiausių įdomybių, nes jai pačiai patinka daryti tai, ko kiti dar nedarė – taip gimsta įvairiausios užduotys, mokymo metodai. Jos galva nuolat užimta apmąstymais, kaip ką įdomiau padaryti. Kartais idėjos gimsta spontaniškai.
„Ir motyvuoju, ir išklausau. Juk būtinas abipusis ryšys. Tam mes turime arbatos gėrimo valandėles – tai mūsų tradicija, kur mes pasipasakojame ir rūpesčius, ir džiaugsmus, kaip ir šeimoje, ir viskas lieka tik tarp mūsų. Vaikai patys pripažįsta, kad esame šeima. Tai man patys gražiausi žodžiai“, – pasakoja.
Kitais mokslo metais ji mokys pirmokėlius. „Vėl smagu, labai puiku. Aš tokia motiniška mokytoja, tai man viskas labai gerai. Reiks auginti, mokyti. Kaip gražu visa tai! Kokie malonumai laukia“, – pozityvo iš jos neatimsi.
Sulaukia darbo pasiūlymų
Nebijo ir net nesigilina, ir nesiklauso jokių kalbų apie mokyklų uždarymą. „Aš sulaukiu darbo pasiūlymų ir iš kitų savivaldybių“, – prisipažįsta. Erika – gera studentė, gauna tik aukščiausius įvertinimus, matyt, todėl ją norėtų ne viena mokykla prisivilioti. Tik Erika nesileidžia į jokias kalbas, ji myli savo kraštą ir bent kol kas niekur nesidairo.
Dar moko 3 vaikučius nuotoliu. „Aš ir nemokamai padedu, patariu. Aš labiau žiūriu į darbą, į indėlį, ne į pinigus“, – prisipažįsta.
Už viską Dievui dėkoja
Ir tądien teko laukti, kol mokytoja išmyluos ir atsisveikins su savo mokinukais po pamokų, mat šie linkę mokykloje užsibūti, vaikai sako, kad ir atostogų nenori, nes nebūsią ką veikti. „Tik pasisveikinome, jau reikia atsisveikinti“, – nuliūsta ir mokytoja. O namie mokytojos laukė, kaip pati sakėsi, labai smagūs naminiai darbai: ruošis pamokoms, gamins mokinukams pagrindą būsimoms Velykų dekoracijoms. „Čia vienas malonumas, nieko tokio“, – savo laiko neskaičiuoja mokytoja. O jei šiandien reiktų palikti darbą? „O, Dieve, kaip nenorėčiau!“
„Man gyvenime nieko netrūksta. Ko norėjau iš gyvenimo, tą turiu. Ir ar neverta tuo pasidžiaugti?“ – klausia Erika, prisipažindama, kad eidama miegoti ji Dievo niekada nieko neprašo, ji dėkoja už svajonių darbą, šeimą, visus, kurie ją supa. Ji net savo vaikams dėkoja, kad jie pasirinko ją būti savo mama. „Aš manau, kad turiu daugiau už ką padėkoti nei prašyti“, – įsitikinusi ji.
