Mažų rajono parduotuvių prekyba šiandien vis dažniau persikelia į internetą. Vieniems verslams tai – pagrindinis išgyvenimo įrankis, kitiems – tik papildoma galimybė, tačiau Lazdijų verslininkių patirtys rodo: pirkėjų įpročiai keičiasi, o telefono ekranas neretai tampa svarbesnis už parduotuvės vitriną.
Jeigu atjungtų internetą, aš galiu užsidaryti
Mažos parduotuvės rajone gyvuoja. Gal internetas joms siūlo aukso amžių? Ilgą laiką vyravo nuomonė, kad elektroninė prekyba yra tik didžiųjų miestų privilegija, pasirodo, realybė – kitokia.
Rasa Markinienė – verslininkė iš Lazdijų, kurios valdoma parduotuvė „Džiaugsmas piniginei“ siūlo platų prekių asortimentą. Parduotuvė veikia tiek fiziniu formatu, tiek internetu. Asortimentas: drabužiai, avalynė, aksesuarai, buitinė chemija ir maisto produktai. „Mūsų pardavimai, galima sakyti, 80 procentų vyksta internetu“, – sako Rasa, patikslindama, kad turi elektroninę parduotuvę, rengia pardavimus tiesiogiai internetu, taip pat kuria klientų mėgstamus trumpus vaizdo įrašus apie prekes socialiniuose tinkluose, vadinamus reels’us. Ji paaiškina, kodėl taip yra: „Miestas – mažas, žmonių mažai. Negaliu sakyti, kad į fizinę parduotuvę neateina – ateina, bet didžioji dalis apsiperka internetu“, – patvirtina verslininkė. Kartais Rasa išgirsta pirkėjų pasakymus, kad fizinėje parduotuvėje jie patys net neranda to, ką pamato transliacijų metu, o kai pamato, sužino apie vieną ar kitą produktą, į fizinę parduotuvę ateina tik susimokėti ir atsiimti užsisakytų prekių. „Dažnai girdžiu, kad net nemoka ieškoti parduotuvėje, o kai pamato savo telefono ekrane, tada visko prireikia, atranda reikalingų prekių. Jau ir vyresni žmonės žiūri pardavimų internetu transliacijas ir kuo puikiausiai apsiperka. Mano nuostabai, dažnai vietiniai ateina į parduotuvę, sumoka už internetu užsakytas prekes ir net nepasidairo, nepasidomi, ko yra fizinėje parduotuvėje, sako, kad jiems geriau internetu apsipirkti“, – dėsto pašnekovė. Bet vis dar yra norinčių prekes apžiūrėti, pačiupinėti? „Yra, bet jau nedaug“, – nustebina Rasa.
Verslininkė įsitikinusi, kad internetu apsipirkti visus išmokė pandemija. Nors jie prekiauti internetu pradėjo dar prieš pandemiją, tačiau prekyba labiau įsisuko ir išpopuliarėjo būtent pandemijos metu. „O dabar viskas tobulėja, viskas žygiuoja į priekį. Žmonės išmoko, jiems taip, matyt, patogiau. Negalime ir mes stovėti vietoje, laukti, kol ateis žmogus apsipirkti, turime žengti koja kojon su šiuolaikinėmis technologijomis, turime judėti – tai vieną prekę internete parodai, tai kitą. Ypač žiūrimi trumpi prekių pristatymai socialiniuose tinkluose. Daug žmonių juos pamato. Pamatę susidomi, kas nori apžiūrėti, ateina į fizinę parduotuvę, kas nori nusipirkti, tas nusiperka“, – teigia ji. Pati Rasa pasisako už prekės apžiūrėjimą, paturėjimą rankose. Juokauja, kad to ją išmokė jos darbo specifika – viską nori paliesti, pačiupinėti, išbandyti. „Aš turiu pamatyti, paliesti, jei drabužis, tai dydis svarbu – ar tiks, ar ne“, – tvirtina.
Klientai – ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. „Siunčiame prekes ir į Švediją, Norvegiją, Vokietiją, Angliją. Dažniausiai į Vokietiją, Angliją siunčiu užuolaidas, nes sako, kad ten nėra tokių gražių. O ir dydžių Anglijoje reikia nestandartinių, nes jų langai – nestandartiniai – aš tokiomis užuolaidomis prekiauju, tad jiems labai tinka. Aišku, maisto ar chemijos gaminių nesiunčiame į Vokietiją, patys turi“, – paaiškina.
Žmonės sako, kad Lazdijuose ant kiekvieno kampo – po parduotuvę, žmonių nėra, o jos nė viena nebankrutuoja. „Negaliu kalbėti už visus parduotuvių savininkus, kas kaip sugeba, tas taip sukasi. Tik galiu pasakyti, kad mūsų prekybos paslaptis paprasta – elektroninė prekyba“, – sako R. Markinienė.
Kokia fizinių parduotuvių ateitis? „Nežinau, apie didmiesčius negaliu pasakyti, o Lazdijuose, jeigu šiandien atjungtų internetą, aš galiu parduotuvę uždaryti“, – tiesiai sako verslininkė.
Gyva prekyba nemirtinga: ekranai nepakeis parduotuvių
Šiuolaikinė prekyba labai įvairi: sėkmingai pulsuoja ir fizinėse parduotuvėse, ir internetu. Vieną mėnesį pirkėjai šturmuoja lentynas gyvai, kitą – užpildo virtualius krepšelius. Šios svarstyklės nuolat svyruoja. Toks pirkėjų apsipirkimas verslui tapo privalumu.
Parduotuvių „Noriu batų“ įkūrėja Giedrė Pranevičienė batais prekiauja ir internetu, ir fizinėje parduotuvėje. Giedrė sako, kad prekyba klostosi labai įvairiai: kartais daugiau parduoda internetu, kartais – fizinėje parduotuvėje, o kartais – viskas atvirkščiai. Gal batukus norisi pasimatuoti, įsitikinti, ar tikrai tinka, todėl klientai linkę dažniau ateiti į fizinę parduotuvę ir čia pirkti? „Net negaliu pasakyti. Kai kurie perka, kaip aš sakau, „aklai“ internetu – ir jiems viskas gerai, nors, aišku, internetinėje parduotuvėje visi išmatavimai tiksliai pateikiami, kiti ateina į mūsų fizinę parduotuvę“, – pastebi ji. Jei nebūtų interneto, mano, kad prekyba nesustotų.
Socialiniai tinklai reikalauja verslo laiko, kurio labai trūksta
Švieži gėlių žiedai, gyvas bendravimas ir salone skambantis pirkėjų juokas – tai gėlių prekybos romantika ir kasdienybė. Ar įmanoma išlaikyti sėkmingą gėlių verslą tik gyvu kontaktu, ir ką daryti, kai algoritmai reikalauja laiko, kurio gėlininkai dažnai neturi?
Gėlių salono „Proga“ įkūrėja Rima Pranevičienė, prekiaujanti gėlėmis, sako, kad socialiniai tinklai reikalauja papildomo darbo: reikia nuolat dirbti, pateikti informaciją. „Jei darau, nenoriu, kad būtų bet kaip, man svarbu gerai padaryti, o tam reikia laiko“, – teigia ji. Todėl ji labiau linkusi gyvai bendrauti su klientais, atliepti jų norus ir lūkesčius, o geriausia, anot jos, reklama – iš lūpų į lūpas. Gegužės mėnuo buvo itin darbingas. „Jei kas paskambina, užsako, užsakymą įvykdome. Miestas – mažas, žmonės mus žino. Aišku, žino apie mus ir iš „Facebook“ paskyros, bet aš labai nemėgstu siūlytis“, – prasitaria Rima. Jos specialybė – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, tad lietuvių kalbos klaidų „Facebook“ puslapyje tikrai nerastume. „Taip, galėčiau reklamuoti savo saloną socialiniuose tinkluose. Kartais įkeliu kažką gražaus, bet retai, dažnai tam labai trūksta laiko“, – neslepia ji.
O apie vis populiarėjančius gėlių automatus negalvoja? „Tam reikėtų papildomų investicijų, klausimas, kiek puokščių nupirktų, o juk, žinia, gėlės vysta. Puokštė gali kainuoti ir 10 eurų, ir 50 eurų, ir 100. Kiek jų nupirktų mūsų rajono žmonės?“ – klausia ji. Kol kas ji užsiima tiesioginiu savo darbu, kurį pradėjusi ryte, dažnai baigia ir į namus įžengia tik apie 22 valandą vakaro.
