Visuomeninis transliuotojas turi vieną didžiulę privilegiją – jį išlaikome visi. Ir vieną dar didesnę pareigą – būti visų, o ne vienos pasaulėžiūros tribūna.
Todėl naujai paviešinta LRT pirkimų ataskaita verčia užduoti nepatogius, bet visiškai teisėtus klausimus. Ne apie autorius. Ne apie jų teisę turėti savo nuomonę. O apie tai, kodėl už mokesčių mokėtojų pinigus buvo perkami būtent tokie tekstai ir pagal kokius kriterijus buvo sprendžiama, kam už nuomonę mokėti šimtus ar net tūkstančius eurų.
Ataskaitoje matome konkretų įrašą – 450 eurų už Kristinos Sabaliauskaitės tekstą „Apie protestą protesto dieną“. Tai ne literatūros recenzija ir ne istorinis esė. Tai aštri politinė publicistika, kurioje socialdemokratams siūloma eiti pas gydytojus, premjerė vadinama „Vanka-Vstanka“ ir „carica-matuška“, Vilija Blinkevičiūtė – „Velykų bobute“, o protestas prilyginamas Sausio 13-osios dvasiai.
Autorė turi visišką teisę taip manyti. Demokratijoje nuomonės gali būti aštrios, kandžios, net provokuojančios. Tačiau visuomenė turi ne mažesnę teisę žinoti, kodėl už tokią politinę polemiką sumokėjo visi Lietuvos mokesčių mokėtojai.
Ir tai – tik vienas pavyzdys. Ataskaitoje – 10 400 eurų Pauliui Gritėnui, 11 970 eurų Vytautui Bruveriui, 9 000 eurų Sauliui Spurgai, 4 800 eurų Gintautui Mažeikiui, tūkstantiniai honorarai kitiems komentatoriams. Savaime šios pavardės nėra problema. Žinomi autoriai turi teisę gauti atlygį už savo darbą.
Problema prasideda tada, kai visuomenei kyla įspūdis, jog už viešus pinigus nuosekliai finansuojamas labai siauras politinių komentarų spektras. O dar didesnė problema – kai ilgą laiką net nebuvo aišku, kam ir kiek buvo sumokėta. Tik prokuratūrai nustačius pažeidimą ir pareikalavus jį pašalinti, LRT paskelbė patikslintą informaciją.
Tai kelia natūralių klausimų. Kas sprendžia, kurio komentatoriaus nuomonė verta 450 eurų, o kurio – beveik dvylikos tūkstančių? Kokiais kriterijais remiantis pasirenkami autoriai? Ar buvo ieškoma skirtingų požiūrių? Ar visuomeninis transliuotojas gali sau leisti finansuoti beveik vien ideologiškai panašių autorių tekstus ir kartu kalbėti apie nuomonių įvairovę?
Juk jeigu visuomeninis transliuotojas kviečia diskutuoti, diskusijoje turi skambėti daugiau nei vienas balsas. Priešingu atveju diskusija tampa choru. O choras, kad ir kaip gražiai dainuotų, niekada nepakeis tikrų debatų.
Ironiška, kad apie žodžio laisvę dažniausiai kalba tie, kurių balsas girdimas garsiausiai. Tačiau tikroji žodžio laisvė prasideda ne tada, kai finansuojama viena nuomonė, o tada, kai sudaromos sąlygos būti išgirstoms ir kitoms.
LRT nepriklausomybė yra vertybė, kurią būtina saugoti. Tačiau nepriklausomybė nėra tas pats, kas neatskaitingumas. Visuomeninis transliuotojas negali tapti uždaru nuomonių klubu, kuriame vieni autoriai tampa nuolatiniais honorarų gavėjais, o kitų požiūriai net nepasiekia redakcijos slenksčio.
Galiausiai lieka paprastas klausimas, į kurį atsakyti turėtų pati LRT. Jei jau už mūsų visų pinigus perkamos nuomonės, ar neturėtume žinoti, kodėl perkamos būtent šios? Ir kiek kainuotų priešingos nuomonės tekstas? Jei, žinoma, toks apskritai būtų užsakytas.
