Jūratė Airošė iš Teizininkų kaimo jau daugiau nei du dešimtmečius gyvena Šiaurės Airijoje, tačiau ryšio su Lietuva ir gimtuoju kraštu neprarado. Aktyvi lietuvių bendruomenės narė buria tautiečius, organizuoja renginius, o jos sumanytas projektas „Širdžių Vėliava Lietuvai“ jau sujungė lietuvius įvairiose pasaulio šalyse.
– Kas labiausiai įstrigo atmintyje iš gimtojo kaimo?
– Mano vaikystė prabėgo Teizininkų kaime. Labai džiaugiuosi, kad mano tėvai pasirinko gyvenimą kaime. Manau, jų meilė kaimui, gamtai ir paprastam gyvenimui išmokė ir mus, vaikus, visa tai pamatyti, pamilti ir branginti.
Tik augdama supratau, kokia didelė dovana buvo turėti tiek erdvės, laisvės ir gyvo ryšio su gamta. Nors kaime netrūko ūkio darbų ir pareigų, turėjome ir daug laiko žaisti lauke, tyrinėti aplinką bei kurti savo vaikišką pasaulį. Gamta buvo visai šalia – laukai, sodas, pievos ir ilgos vasaros dienos.
Netoliese, Barčių ir Zebrėnų kaimuose, gyveno mano teta ir močiutė, todėl vaikystėje mano pasaulis sukosi ne tik aplink mūsų namus, bet ir aplink šiuos artimus žmones bei vietas. Pas jas labai mėgdavau būti, ten prabėgdavo dalis mano vaikystės atostogų, ten jausdavausi laukiama ir mylima. Kadangi jos gyveno netoliese, mama dažnai leisdavo mums, vaikams, pas jas lankytis, todėl tarp mūsų užsimezgė labai artimas ryšys, kurį branginu iki šiol.
Paauglystėje natūraliai pradėjo rūpėti pasaulis už kaimo ribų. Mane žavėjo miestas, norėjosi pamatyti, kaip ten gyvena žmonės, kokios ten galimybės. Turėjau draugę iš miesto, kuri pasakodavo apie savo gyvenimą, ir jos pasakojimai kėlė didelį smalsumą.
Todėl iš kaimo išvykau ne bėgdama nuo jo ar savo šaknų. Išvykau vedama smalsumo ir noro pažinti kitokį gyvenimą. Tik pažinęs skirtingus gyvenimo būdus gali iš tiesų suprasti, ką kiekvienas jų tau duoda. Šiandien labai vertinu ir savo kaimišką vaikystę, ir visas galimybes, kurias vėliau atradau pasaulyje.
– Išvykote į didmiestį – sostinę. Kodėl čia nelikote visam laikui?
– Į Vilnių išvykau tikėdama, kad dideliame mieste bus daugiau galimybių susirasti darbą, užsidirbti ir pradėti savarankišką gyvenimą. Baigusi mokslus norėjau ne tik dirbti, bet ir pamatyti daugiau pasaulio, suprasti, ką galiu susikurti pati. Vilniuje gyvenau devynis mėnesius. Tai buvo svarbus, tačiau gana sunkus gyvenimo etapas – tiek fiziškai, tiek emociškai. Dirbau ilgas darbo dienas, o laisvadieniais dažniausiai norėjosi tik pailsėti ir atgauti jėgas. Buvau toli nuo šeimos, draugų, pažįstamos aplinkos. Vilniuje beveik nieko nepažinojau. Gyvenau su viena drauge, tačiau ji mokėsi, aš dirbau, todėl laiko kartu turėjome labai nedaug.
Tai buvo savotiška pirmoji mano adaptacija suaugusiųjų gyvenime. Mokslai jau buvo baigti, reikėjo pradėti kurti savo gyvenimą, tačiau dar nežinojau, kaip ir kur jis susiklostys. Savame krašte, tarp artimų žmonių, galbūt būtų buvę lengviau, tačiau pasirinkau sostinę ir didesnes galimybes.
Vilniuje visam laikui nelikau todėl, kad tuo metu dar neturėjau aiškaus plano. Aš ieškojau savo vietos – tai ne tik miesto ar darbo, bet ir gyvenimo krypties. Nors tas etapas nebuvo lengvas, šiandien suprantu, kad jis mane sustiprino ir paruošė dar didesniam žingsniui.
– Kaip sumanėte, jog reikia vykti į Airiją?
– Tuo metu Lietuvoje veikė įdarbinimo agentūros, kurios padėdavo žmonėms išvykti dirbti į užsienį. Dar studijuodama buvau užsiregistravusi vienoje iš jų. Tuo metu daug žmonių mano aplinkoje ieškojo galimybių daugiau užsidirbti, tad ir aš galvojau panašiai.
Užsiregistravau ir po kurio laiko apie tai beveik pamiršau. Todėl kai gegužės mėnesį paskambino agentas ir pasiūlė darbą Airijoje, paukštyne, labai nustebau. Kartu ir apsidžiaugiau, atrodė, kad pagaliau atsirado galimybė.
Tąkart reikėjo išvykti labai greitai, o tuometinio darbo vadybininkai nenorėjo manęs taip skubiai išleisti. Jaučiausi dviprasmiškai, pykau, nes atrodė, kad man trukdoma pasinaudoti galimybe, tačiau kartu supratau, kad mano darbas ir pastangos buvo vertinami. Tai man davė nemažai pasitikėjimo savimi.
Pirmą kartą taip ir neišvykau, agentui teko pasakyti, kad negaliu važiuoti. Tačiau netrukus sužinojau, kad bus renkama dar viena darbuotojų grupė. Tada jau turėjau laiko tinkamai pasiruošti: parašiau prašymą išeiti iš darbo, atlikau tai, kas priklausė, ir laukiau naujo pasiūlymo.
Netrukus sulaukiau skambučio dėl darbo sandėlyje Airijoje. Nežinojau, nei koks tiksliai bus darbas, nei ką ten reikės daryti, tačiau nusprendžiau važiuoti. Birželio pabaigoje jau buvau Airijoje.
Mano tikslas tuo metu buvo labai paprastas – užsidirbti pinigų ir ateityje įsigyti namą Lietuvoje. Nežinojau, kad ši kelionė, kuri atrodė laikina, taps daugiau nei dvidešimt metų trunkančiu mano gyvenimo etapu.
– Ar iškart pamilote Airiją?
– Negaliu pasakyti, kad Airiją pamilau iš karto. Pirmieji mėnesiai nebuvo lengvi, viskas buvo nauja, nepažįstama, reikėjo prisitaikyti prie kitos aplinkos, darbo kultūros ir žmonių.
Anglų kalbą mokėjau nedaug, o vietinė tarmė situaciją dar labiau apsunkino. Buvo nedrąsu kalbėti, bijojau suklysti ar ne taip suprasti, man tai nebuvo lengva.
Atvykusi pradėjau dirbti elektros prekių didmeninėje įmonėje, sandėlyje. Šioje kompanijoje praleidau šešiolika metų ir per tą laiką įgijau labai įvairios patirties. Dirbau grąžinimų ir prekių priėmimo skyriuose, rinkau užsakymus, buvau pamainos vadovė, dirbau prekių kontrolės srityje, pirkimų skyriuje ir biure, buhalterės padėjėja.
Ši kompanija mano gyvenime užėmė labai svarbią vietą. Joje ne tik išmokau daugybę profesinių dalykų, bet ir augau kaip žmogus. Esu nuoširdžiai dėkinga vadovams ir kolegoms už pasitikėjimą, suteiktas galimybes, kantrybę ir norą mane mokyti.
Mano jaunystės noras dirbti buhaltere niekur nebuvo dingęs. Nors iš pradžių nepavyko įstoti į šią specialybę, gyvenimas galiausiai vis tiek mane į ją atvedė, tik kitu keliu – per praktiką ir žmonių pasitikėjimą.
Šiuo metu dirbu apskaitos srityje.
– Esate aktyvi Šiaurės Airijos lietuvių bendruomenės narė. Kaip įsitraukėte į šią veiklą? Kodėl Jums tai svarbu?
– Į bendruomenės veiklą įsitraukiau gana natūraliai. Ilgą laiką gyvenimas sukosi aplink darbą, šeimą ir kasdienes atsakomybes, tačiau laikui bėgant vis stipriau jaučiau, kad man trūksta artimesnio bendravimo su lietuviais.
Gyvenant svetur atsiranda ypatingas savų žmonių poreikis. Kartais labai gera būti tarp tų, su kuriais nereikia aiškinti savo humoro, išversti minčių ar pasakoti, kodėl vieni ar kiti dalykai tau tokie svarbūs.
Prisijungusi prie bendruomenės nenorėjau būti tik renginių dalyvė. Jaučiau norą prisidėti, kurti, organizuoti ir burti žmones. Man visada buvo svarbu kurti tokias erdves, kuriose žmogus galėtų jaustis laukiamas, pastebėtas ir priimtas.
Gyvenant užsienyje, bendruomeniniai susitikimai tampa kur kas daugiau nei vien renginiais. Jie suteikia savumo, artumo ir priklausymo jausmą. Man tai svarbu, nes tikiu, kad žmogui reikia žmogaus – kartais pokalbio, kartais palaikymo, o kartais tiesiog vietos, kurioje gali būti savimi.
– Organizuojate renginius, susitikimus?
– Taip. Organizuoju bendruomenės renginius, moterų susitikimus ir įvairias veiklas, kurios suburia žmones.
Pastaraisiais metais vis labiau atrandu save kaip moterų vedlę. Man rūpi moterų vidinis pasaulis, jų savivertė, santykis su savimi ir drąsa gyventi savo gyvenimą. Tikiu, kad kiekviena moteris yra verta ne tik rūpintis kitais, bet ir pati jaustis laiminga, mylima, svarbi ir džiaugtis gyvenimu.
Noriu kurti erdves, kuriose moterys galėtų sustoti, geriau pažinti save, pasikalbėti, pasisemti įkvėpimo ir išsinešti daugiau tikėjimo savimi. Kartais vienas pokalbis, vienas susitikimas ar vienas nuoširdus klausimas gali tapti naujos pradžios tašku.
Žinoma, man patinka ir pats organizavimo procesas – nuo pirmosios idėjos iki akimirkos, kai žmonės susirenka. Tačiau didžiausią prasmę jaučiu matydama, kaip po renginio žmonės išeina su šypsena, naujomis pažintimis, padrąsinimu ar įkvėpimu.
– „Širdžių Vėliava Lietuvai“ – kas tai?
– „Širdžių Vėliava Lietuvai“ – tai bendruomeninis projektas, gimęs iš labai paprastos minties: sujungti žmones bendrai idėjai.
Žmonės mezga arba neria vienos iš Lietuvos trispalvės spalvų kvadratėlius, o vėliau jie sujungiami į vieną bendrą Lietuvos vėliavą.
Iš pradžių norėjau suburti mūsų vietos bendruomenę, tačiau projektas natūraliai pradėjo augti. Šiandien prie jo jungiasi lietuviai iš skirtingų miestų, bendruomenių ir pasaulio šalių.
Man ši vėliava nėra tik rankdarbis, tai kur kas daugiau, ko negali išreikšti žodžiais. Už kiekvieno kvadratėlio stovi žmogus, plaka jo širdis, jo rankos, skirtas laikas, gyvenimo istorija, prisiminimai ir meilė Lietuvai.
Todėl ši vėliava yra gyva. Ji vis dar kuriama, keliauja po bendruomenes ir renginius, sutinka žmones, renka jų istorijas ir nuolat auga. Tai ne vieno žmogaus kūrinys – tai mūsų visų projektas.
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Didelę dalį mano laisvalaikio šiandien užima bendruomeninė veikla, renginių organizavimas ir projektas „Širdžių Vėliava Lietuvai“.
Tai reikalauja nemažai laiko, reikia bendrauti su žmonėmis, atsakyti į žinutes, planuoti, ruoštis renginiams ir pristatymams. Tačiau tai kartu yra veikla, kuri man teikia daug prasmės.
Kai lieka laiko sau, mėgstu skaityti psichologijos ir asmeninio augimo knygas, domiuosi žmogaus vidiniu pasauliu, jo pasirinkimais, emocijomis ir gyvenimo istorijomis.
Taip pat mėgstu būti gamtoje ir leisti laiką su sūnumi. Galbūt todėl, kad pati augau kaime ir gamtoje iki šiol randu daug ramybės.
Man svarbus prasmingas laikas ir ne vien tai, ką nuveiki, bet ir su kuo jį praleidi bei kokį jausmą išsineši.
– Ar dažnai sugrįžtate į Lietuvą, į savo kaimą? Ar ryšys su savo šaknimis gajus?
– Į Lietuvą grįžtu tada, kai tik atsiranda galimybė. Ten gyvena mano tėvai, sesės, broliai, močiutė, teta, draugės ir kiti artimi žmonės, todėl kiekvienas sugrįžimas man yra labai svarbus ir brangus.
Visada gera grįžti į Tėvynę, į savo gimtąjį kraštą, aplankyti šeimą, pažįstamas vietas ir kitus Lietuvos kampelius. Lietuva man yra labai graži šalis, tačiau, žinoma, ją matau ir jaučiu ypatingai todėl, kad ji yra mano gimtinė.
Kad ir kur gyvenčiau, Lietuva visada yra mano širdyje. Su dideliu džiaugsmu ir meile sakau, kad esu lietuvė. Ir taip pat visada su pasididžiavimu sakau, kad esu kaimo vaikas.
Aš neišvykau todėl, kad nemylėjau savo krašto. Išvykau todėl, kad norėjau pažinti pasaulį, pamatyti kitokį gyvenimą, augti ir atrasti savo galimybes. Tačiau kuo daugiau pamatai, tuo geriau supranti ir tai, iš kur atėjai.
Ryšys su Lietuva visada buvo ir išliko labai gilus. Jis gyvena mano šeimoje, kalboje, bendruomenėje, lietuviškoje mokykloje, draugystėse ir veiklose, kurias kuriame kartu.
Mano šaknys manęs nestabdo, priešingai – jos suteikia atramą, kad galėčiau drąsiai eiti į pasaulį ir visada žinočiau, iš kur esu kilusi.
