Alytaus miestą juosiančiuose pėsčiųjų ir dviračių takuose galima ne tik pasportuoti, greičiau pasiekti vieną ar kitą vietą, tačiau ir paganyti akis, susipažinti su visai nesena statybų istorija.
Turistams ypač patrauklus yra takas nuo Tūkstantmečio tilto iki Baltosios Rožės tilto, vedantis per mišką, vėliau per garažus Upelio gatvėje, virtusius jau gyvenamaisiais namais, dar vėliau iš Pliažo gatvės naujų namų kvartalo atsiveria įdomus vaizdas į praėjusio tūkstantmečio devintajame dešimtmetyje statytus namus. Čia tikras to laikmečio statybos madų šou: namai – pilys po pusketvirto aukšto, renovuoti su atviromis ištaigingomis terasomis, o kiti tokie patys apleisti ir palikti, tankiai apaugę medžiais ir krūmais. Tuo metu buvo toks visų noras statytis kuo didesnius namus ir pasipuikuoti, parodyti savo finansines galimybes, kad ir visiems savo vaikams su šeimomis būtų kur gyventi. Tačiau, kaip vėliau parodė laikas, naujakuriai tik prisidarė sau bėdos. Santvarkoms besikeičiant, tapo sunku keliaaukščius pastatus įsirengti, o paskui ir juos apšildyti. O ir užaugę vaikai visai kitų siekių turėjo nei jų tėvai.
Visgi akį labiausiai traukia prie pat pėsčiųjų tako atlapotomis durimis, papuvusiu pamatu krypuojanti sena nedidelė trobelė, kaip pasakoje, stovinti ant vištos vienos kojelės. Aplinka sutvarkyta, neapaugusi žolėmis. Tikras eksponatas.
Tad jei norite Alytuje pasivaikščioti ir pamatyti puikių vaizdų, nebūtina važiuoti automobiliu iki pat naujausio Alytaus tilto! Kitą kartą dar naudingiau eiti Nemuno pakrante, ypač ne vasaros metu, nukritus medžių lapams, kada Alytus atsiveria visai kitaip, sakyčiau, kaip senose juodai baltose nuotraukose, be grimo – tikroviškai ir žaismingai.
Danielius Jakubavičius