Dineta Babarskienė
„Mažosios novelės meistrė, Nacionalinės premijos laureatė Bitė Vilimaitė gimė 1943 metais vasario 16 dieną Lazdijuose. Tad su gimtadieniu, Bite! Su 76-uoju!”, – sakė renginio vedėja Daiva Povilanskienė, paėmusi į rankas rašytojos portretą. Bitė išliko ori ir į kreipinį atsakė tyla. Savo apysakoje „Rojaus obuoliukai“ ji yra rašiusi: „Mirtis ir gyvybė, juoda ir balta sesuo, visada seka žmogų.“ Taip jau likimas lėmė, kad ji gimė Lazdijuose, paskutiniuosius savo gyvenimo metus gyveno taip pat savo gimtinėje – Lazdijų rajone, Avižienių kaime. Ir prisimenama ji čia kaip sava.
Lazdijų viešojoje bibliotekoje sugužėję Saviraiškos klubo „Lazdijų menė“ kūrėjai, Lazdijų meno mokyklos muzikantai, Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos skaitovai prisiminė ją, Bitę. Rašytojos gimtadienio minėjimas gražiai įsiliejo į viso krašto Vasario 16-osios renginių ciklą.
Ryte bibliotekoje apsilankė ypatingas svečias
Pirmadienį ryte Lazdijų viešojoje bibliotekoje apsilankė ypatingas svečias – Bitės Vilimaitės kūrybiniu palikimu besirūpinantis rašytojos sūnėnas Darius Vilimas. Ir nors svečias neturėjo galimybių ilgėliau bibliotekoje užsibūti, tačiau perdavė nuoširdžiausius linkėjimus visiems savo tetos Bitės Vilimaitės kūrybos gerbėjams. Ponas Darius lankosi Lazdijuose, noriai bendrauja, jam svarbus Bitės Vilimaitės atminimo išsaugojimas.
Iš pradžių skaityta Bitės Vilimaitės kūryba
Bitės kūryba mylima moksleivių, tad iš jų lūpų Bitės Vilimaitės kūriniai „Dzūkė mergaitė“ ir „Nelaimingi mokytojų vaikai“. Karolina Kardokaitė ( mokytoja V. Kvaraciejienė) skaitė su jaunatvišku entuziazmu ir polėkiu, įsijautusi, tartum pati išgyvenusi dzūkės mergaitės gyvenimiškus iššūkius. Erika Saukevičiūtė (mokytoja V. Kvaraciejienė) novelę „Nelaimingi mokytojų vaikai“ skaitė mintinai. Erika pradžiugino. Juk skaityti mintinai – tai kažkas nepaprasto. Ir tai jau darosi retenybe. Puikiai skaitė Erika, šauni ir Karolina, papirkusi publiką savo nuoširdumu. Abi Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazistės įtikino, jog Bitės kūryba patinka ir jauniems, ir vyresniems.
Neišsigąsk! Tai aš!
Lazdijų meno mokyklos mokytojos Violetos Česnulytės daina ir nuskambėję dainos žodžiai neišsigąsti, nejučia įsižiebus kūrybinei kibirkštėlei, buvo tarsi raginimas kurti, o jau išsprūdus mintims, išsiliejus popieriaus lape, tereikia, anot bibliotekos darbuotojos, itin kūrybingos asmenybės, taip pat kuriančios eiles Daivos Povilanskienės, tegu ir mažais žingsneliais, pamažu, bet tiesiog privalu nelaikyti savyje ir išlaisvinti kūrybines galias, nors tai būtų labai asmeniška. Gintaras Gražulevičius ir dainavo, ir postringavo taip pat apie kūrybą. „Nenustokite dainuoti, deklamuoti ir kurti“, – ragino Gintaras. Tad liejosi žodžiai pramaišiui su muzikos melodijomis, dainomis. Tikra žodžio ir muzikos šventė, skirta Bitei Vilimaitei. Jaukioje erdvėje, prisimenant Bitę Vilimaitę, muzikavo Irūna Valukonytė ir Gytė Svipaitė (moksleivių mokytoja Vilma Grigaitienė). Mergaitės į renginį atbėgo iš Lazdijų meno mokyklos ir savo draugų kūrybos klausė, ir pačios parodė, ką moka. Jų atlikti muzikiniai kūriniai praskaidrino nuotaiką. Ir Arnas Naujalis (mokytojas V. Krukonis) čia buvo ir pagrojo – subtiliai, švelniai… Tiek daug muzikos skambėjo Bitei ir visiems susirinkusiems lietuviško žodžio mylėtojams, Bitės Vilimaitės kūrybos nektaro ragautojams, ištikimiesiems skaitytojams.
O paskui jau savų kūrėjų kūrinių klausyta: jaunųjų ir vyresnių. Gintautė Menkevičiūtė (Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija) kuria ir turi ką pasakyti klausytojams. Mergaičiukė valdo žodį, drąsiai reiškia mintis. O štai Einoras Kelmelis, anot renginio vedėjos Daivos Povilanskienės, mokytojos Kvaraciejienės ruoštas, Lapaičio prikalbintas, taip pat atėjo. Jo kūrinys buvo originalus: minčių naujumas, šviežumas, mokėjimas pateikti skaitytojams žavėjo. „O!“, – nustebo šie vėl. Jolanta Janulevičienė savo taikliu, santūriu žodžiu kreipėsi į klausytojus. Zita Tumosienė sakė, jog muzika ir eilės – puikiai derantis duetas. Klausyta jos eilių. Skaitė ir pats klubo prezidentas Ričardas Lapaitis, kaip pats prisipažino, naujausią savo kūrinį, bet tikrai ne paskutinį.
Saviraiškos klubo „Lazdijų menė“ prezidentas Ričardas Lapaitis dėkojo visiems dalyviams. Jis dargi prisiminė ir padėkojo jiems už dalyvavimą ir kituose renginiuose, į kuriuos kūrėjai vyksta kartu su mobiliąja biblioteka aplankydami mažus kaimelius, kur nėra bibliotekos, bet žmonės skaito knygas, vertina jaunųjų talentų kūrybą, klausosi Lazdijų meno mokyklos moksleivių muzikavimo, o ir vyresniųjų kūryba jiems artima.
Aldona Mikalonienė paprašyta taip pat pasidalino savo kūryba. O tai nuteikė itin džiugiai ir optimistiškai.
„Išskrido Bitė ir nebegrįš“, – rašė literatūros kritikė Jūratė Sprindytė. Tačiau į Lazdijus ji sugrįžta, jos buvimą šalia jaučiame klausydamiesi, mėgaudamiesi ir tarsi ragaudami jos medaus – unikalių kūrinių. Juolab, kad Lazdijų viešoji biblioteka siekia vadintis Bitės Vilimaitės vardu. Tad bibliotekai tenka kilni misija: puoselėti kraštietės, vienos iš didžiausių dabarties Lietuvos prozininkių, Nacionalinės premijos laureatės Bitės Vilimaitės atminimą.