Aidas Kelionis
Ankstyvas rugpjūčio rytas Druskininkuose. Sėdžiu prie ukrainiečio bičiulio Aleksandro kavinės staliuko lauke po aukštomis liepomis. Nors vakar buvo karšta diena, bet rytas vėsus. Kavinės staliukas šlapias po naktinio lietaus, ir ką tik į darbą atėjęs barmenas dar nespėjo jo nuvalyti. Lėtai girgždindamas kojų sąnarius, atsistoju ir nueinu į kavinės vidų užsisakyti kavos. Barmeno paklausiu, iš kokių pupelių šiandien daromas espresas. Užsisakau dvigubą iš Kenijos kavos pupelių. Atmintyje pasitikrinu, ar dar nepamiršau, kokia Kenijos sostinė (Nairobis), vėl atsisėdu prie jau sauso staliuko, tik pintos kėdės truputį permirkusios, tad patraukiu prie kito staliuko savo drėgną kėdę ir iš rytinės saulės jau apšviesto kampo pasiimu sausą. Barmenas atneša dvigubą espreso su stiklinaite vandens, o aš dar paprašau paruošti aštrų sumuštinį su vištiena. Žinau, kad kavą būtų geriausia gerti be cukraus arba bent su vienu šaukšteliu jo, bet įberiu visus du rudo.
Iš pradžių kavą pauostau ir nugeriu mažytį gurkšnelį, antrą ir puodelį tyliai pastatau ant stalelio. Tos dvigubos espreso tiek mažai, kad net juokinga pagalvoti, kiek jos yra vienoje porcijoje. Į kavinę pradeda rinktis klientai. Kas tik trumpam kavos, kas užkąsti tvirčiau ar paskanauti deserto. Esu nusižiūrėjęs nuostabų sūrio pyragą su uogomis. Kartais pavyksta jo atsisakyti žiūrint į žaliais marškinėliais aptemptą savo pilvą, bet dažniausiai paragavus pirmą kąsnelį šio pyrago visas abejones dėl didelio svorio nugali nuostabus skonis.
Čia dažniausiai užsuka jau ne vieną ar du kartus matyti žmonės. Kas prie kavos ir užkandžių pasišnekėti, parūkyti ar šiaip paspoksoti į šalia ant žemės strikinėjančius žvirblius, kurie įsidrąsina prieiti visai arti staliukų ir ieško nukritusių pyragų ar bandelių trupinių. Užsuka lietuviai, bet pas savo tautietį Aleksandrą ateina moterys ukrainietės, dažniausiai be vyrų, kurie kažkur toli karo laukuose gina ne tik Ukrainą, bet ir visą Vakarų civilizaciją nuo barbarų.
Renkasi žmonės ir su šunimis, kuriems šalia medžio pritvirtinti indeliai su vandeniu, nes keturkojai dvikojų draugai dažniausiai būna ištroškę. Štai ir mano pažįstamas su japoniškos veislės šunimi Akita. Nežinau, ar galiu pažįstamą vadinti draugu, jeigu kartais su juo prie to paties staliuko gurkšnojam kavą. Turbūt reikėtų jį pavadinti kavadraugiu, draugageriu ar kažkaip panašiai.
Norėdamas ilgiau paspoksoti į žmones ir aplinką, paprašau barmeno atnešti dar stiklinaitę vandens, nes sėdėti kavinėje be nieko kažkaip nejauku. Barmenas padeda priešais mane vandenį. Netoli esančios bažnyčios laikrodis išmuša dešimt. Keliais gurkšniais išmaukiu vandenį ir pakylu iš savo vietos.
Subtilus tekstas apie kavinės kultūrą ir mūsų bendrą buvimą visuomenėje. Jaukiai parašyta.
Ačiū, Aidai,
Pagarbiai,
Ramūnas Čičelis
Ir ką?
Ir nieko. Sekantis subtilus tekstas gal bus apie tuštinimasi.