Aidas Kelionis
Sovietmečiu mano gimtajame miestelyje ypač buvo populiarus stalo tenisas. Tad nieko nuostabaus, kad ir aš dar būdamas vaikas patraukiau į šios sporto šakos treniruotes. Pastarosios vykdavo Veisiejų vidurinės mokyklos sporto salėje jau pavakary. Po pamokų spėdavome pareiti namo papietauti, dar kažką nuveikti ir tekdavo keliauti į salę, kur raketėmis gainiodavome mažą baltą kamuoliuką.
Jau tapęs paaugliu pradėjau lankyti krepšinio treniruotes, kurios atimdavo daug jėgų ir laiko, tad kitoms sporto šakoms nerūpestingame paauglio gyvenime nelikdavo vietos. Bet tie keleri metai, praleisti stalo teniso treniruotėse, padėjo pamėgti šią sporto šaką.
Namuose buvo riešutinis stalas, kurį buvo galima dar padidinti ištraukus ir išskleidus vidurį. Toks visai neblogas stalas savo ilgiu beveik prilygo tikro stalo teniso stalui, tik buvo siauresnis. Sesuo nupirko tinkliuką ir dvi raketes bei tuziną vietnamietiškų kamuoliukų. Tad atsirado galimybė smagiai leisti laiką namuose, ypač savaitgaliais ar ilgais tamsiais vakarais. Sesuo, vyresnė už mane vienuolika metų, per Lenkijos radijo Trečiąją programą klausydavo laidos „Lista przebojow“, per kurią išgirdau geriausias pasaulio grupes ir geriausius kūrinius. Buvo aštuoniasdešimtieji dvidešimto amžiaus metai. Minėtą laidą vesdavo legendinis didžėjus Marekas Niedzwieckis.
Vieną iš savaitgalio vakarų sesers išprašydavau iškepti kokį nors skanumyną: dažniausiai tai būdavo biskvitiniai sausainiai ar prancūziškas obuolių pyragas. Tad klausydami Lenkijos radijo Trečios programos laidos „Lista przebojow“ žaisdavome stalo tenisą, o per pertraukėles krimsdavome puikų desertą. Liūto dalį sumaumodavau aš, o sesuo kaip tikra kepėja savo paruošto skanumyno tik paragaudavo.
Tais laikais pasaulinio garso stalo tenisininkai buvo lenkai Andrzejus Gruba ir Leszekas Kucharskis bei švedai Janas Ove Valdneris ir Jiorgenas Personas. Jų kovas dažnai rodydavo per Lenkijos televiziją. Tad mes žaisdami su seserimi stalo tenisą pasivadindavome jų pavardėmis.
Kai pradėjau studijuoti Vilniuje, mes jau nebežaisdavome stalo teniso, bet vis dėlto radau, kur galima jį palošti. Bendrabutyje M. K. Čiurlionio gatvėje rūsyje prie dušo buvo patalpa, priversta senų geležinių lovų. Šalia jų stovėjo stalo teniso stalas. Kas nors bendrabutyje turėdavo stalo teniso raketes ir mažų baltų kamuoliukų. Tad kartas nuo karto su bičiuliais eidavome pažaisti, tik jeigu kamuoliukas nuskriedavo į suverstų geležinių lovų krūvą, tekdavo nemenkai pavargti norint jį surasti ir iškrapštyti.
Dabar stalo teniso neturiu kur ir su kuo pažaisti, tad vietoj to pasitenkinu geriausių pasaulio stalo tenisininkų dvikovomis per Youtube’ą. Neseniai teko matyti šių metų pasaulio stalo teniso čempionato Budapešte finalinę vyrų dvikovą tarp kino Ma Longo ir švedo M. Falko. Spėkite, kas buvo švedo treneris?! Ogi senas geras pažįstamas švedas Jiorgenas Personas. Koks mažas pasaulis…