Aidas Kelionis
Bute, kuriame gyvenu, yra trys kambariai. Į aštuonių butų namą atsikėlėme su tėvais ir dviem seserimis, tad penkiems asmenims trys kambariai buvo kaip tik. Nuo gimimo dvejus metus gimtajame miestelyje gyvenau daugiabutyje prie autobusų stoties, o nuo 1973 metų iki dabar esu aštuonbučio gyventojas.
Didįjį buto kambarį nuo seno vadiname salonu. Jame stovi televizorius, o visos kambario sienos apstatytos lentynomis su knygomis. Mama buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, tad čia – jos biblioteka. Viename spintos stalčiuje guli sukrauta didžiulė krūva nuotraukų. Daugelis iš jų juodai baltos ir mena gana senus laikus. Kartais kyla noras po jas pasirausti ir pakeliauti laiko mašina.
Bene ilgiausiai žiūriu į 1978 metų baltai juodą nuotrauką, kurioje stoviu su kitais bendraklasiais pirmokais rankoje laikydamas piešimo sąsiuvinį ir pieštuką. Prie pirmokų stovi vienuoliktokai, kurie mus palydėjo į pirmą klasę.
Pradinėje mokykloje, kurioje mokiausi, dabar įkurtas miestelio muziejus, bet praeinant pro šį pastatą visuomet virpteli širdis ir mintys nukeliauja keturiasdešimt metų į praeitį. Atrodo, pasuksi keliuku į dešinę, po to į kairę ir sugrįši į pirmą, antrą ar trečią klasę, o tavęs ten lauks klasės draugai ir jau šviesaus atminimo mokytoja.
Turbūt kiekvienas ar beveik kiekvienas žmogus mėgsta pamiegoti. Aš irgi priklausau tam plačiam būriui, bet mokydamasis pradinėje mokykloje priklausiau nedidelei mažumai. Man ryte prabudus visuomet atrodydavo, kad pramigau ir vėluoju į mokyklą. Tad skubėdavau keltis, praustis, pusryčiauti ir rengtis. Tada išėjęs į lauką skuosdavau į mokyklą. Kai nueidavau, mokyklos durys dar būdavo uždarytos, tad tekdavo laukti budėtojos, kuri atrakindavo duris. Paskui pats pirmas ir, žinoma, vienas atsistodavau prie klasės durų ir laukdavau mokytojos bei klasiokų. Mama su tėčiu labai juokdavosi iš tokio mano elgesio ir vadindavo mane „drebuline boba“. Kodėl taip elgdavausi, dabar ir pats nesuprantu ir negaliu to paaiškinti. Gal mokykloje paprasčiausiai patikdavo ir ten man būdavo malonu leisti laiką? Bet šis keistas įprotis dingo pradėjus lankyti vidurinę mokyklą, nes kuo vyresnėje klasėje mokiausi, tuo saldesnis miegas būdavo rytais, o paskutinėse klasėse jau ir tėvams sunkiai sekdavosi mane prižadinti.
Pradinėje mokykloje itin patikdavo pamokos, kuriose reikėjo skaityti ir ką nors pasakoti. Itin mėgdavau užduotį, kai reikėdavo perskaičius tekstą iš karto jį atpasakoti. Ši užduotis man sekdavosi geriausiai iš visos klasės. Kai į klasę stebėti pamokos užsukdavo koks nors svečias, mokytoja visuomet man leisdavo papasakoti perskaitytą tekstą.
Šis dalykas man patinka iki šių dienų. Be galo mėgstu geras istorijas. Patinka jų klausytis ir pasakoti jas pačiam. Kai išgirstu juokingą atsitikimą, įtraukiu į savo katalogą ir stengiuosi jį dar patobulinti ir papasakoti kitiems. Gera istorija yra verta pasakoti daug kartų. Žinoma, nespjaunu ir į anekdotus, bet tikra, juokinga ir pamokanti istorija yra daug kartų vertingesnė.