Aidas Kelionis
Buvo kažkuri lapkričio diena, kai vaikščiodamas po prekybos centrą išgirdau pirmą šiemet kalėdinę dainą. Taip buvo duotas startas prieššventinėms lenktynėms, kuriose tiek daug bėgimo, rūpesčių ir, žinoma, pirkimo. O šios lenktynės – Jums ne koks nors eilinis Formulės 1 etapas kur nors Singapūre, Melburne ar Monake. Tai rimtos daugiadienės, labiau primenančios „Tour de France“. Jų finišas daug linksmesnis ir ilgiau trunkantis nei taurė šampano važiuojant dviračiu Eliziejaus laukais
Paryžiuje.
Kalėdinio apsipirkimo finišu – kelių dienų pasisėdėjimu prie gausiai nukrauto stalo – niekas nesibaigia. Tik trumpas atokvėpis tarpušvenčiu, kuris neapsieina be kalėdinio vakarėlio darbovietėje, kurio metu gali prisipažinti meilę kolegei, nes su ja darbe praleidi daugiau laiko nei namie su žmona. Tuomet Naujųjų šventė su niekada nesenstančia klasika: balta mišraine, putojančiu vynu, tortu ir silke. Ir jeigu švenčių pabaigoje krenti veidu į baltą mišrainę ar po stalu, tai nieko neturėtų stebinti, nes šventė iš tikrųjų pavyksta tik tada, kai kitą dieną būna gėda.
Vien tik norint atlaikyti didžiausias metų šventes reikia turėti geležinę sveikatą, o kur dar prieššventinis bėgimas. Juk kuo toliau, tuo labiau prieššventinis periodas ilgėja. Netrukus jis prasidės iš karto po Helovino, ir švenčių laukimas truks beveik du mėnesius. Bet ar tas švenčių ir jų stebuklo laukimas nevirsta vien tik komercija, kai skubama ir lekiama vien iš inercijos, o ne iš reikalo? Juk gerai pagalvojus tam žmogui ne tiek daug jau ir reikia: ramybės, žmogiškos šilumos ir laiko su pačiais brangiausiais žmonėmis, kurių ne tiek daug. Bet kokia čia ramybė prieššventiniu ir juo labiau advento metu, kai iš visų pusių skamba Kalėdų varpai, siautėja Kalėdų seneliai, suįžūlėję nykštukai stvarsto už skvernų, o šelmės snieguolės šypsosi ir nori tave sušaldyti lediniame glėbyje. Taip prieššventinis laikotarpis virsta jau ne paprastu lėkimu, o kažkokiomis fantasmagoriškomis gaudynėmis, kai už kiekvieno kampo tūno Kalėdų Senelis su maišu, norėdamas sudrumsti tavo ramybę ir išvilioti tavo piniginės turinį. Išsukęs iš klaidžių labirintų sprunki į miesto aikštę tikėdamasis atsipūsti, bet čia tave pasitinka lyg ufonautų laivas blyksinti eglė. Galvoji ramiai prie jos pastovėti ir įkvėpti sakų aromato, bet po tavo kojomis sprogsta vaiko numesta petarda. Išsigandęs žengi priekin ir į spyglius susibraižai veidą. Tada supranti, kad prieššventiniu laikotarpiu ramybė įmanoma tik miško trobelėje prie ežero, jeigu tik kaimynas išpuošęs savo namą žybsinčiomis girliandomis neįjungia garsios kalėdinės (o, ne!) muzikos.