Viešojoje erdvėje pasirodžius neoficialiai informacijai, kad vienas iš naujų karinių poligonų Lietuvoje galėtų būti įrengtas Lazdijų rajono Kapčiamiesčio seniūnijoje, vietos gyventojai sureagavo nedelsdami – inicijavo peticiją prieš poligono steigimą, kuriai jau surinkta per 1 000 parašų. Peticiją pasirašo ne tik Lazdijų krašto žmonės, bet ir kitų regionų gyventojai, o surinkta finansinė parama rodo, kad tema visuomenei rūpi ne tik emociškai, bet ir praktiškai.
Peticija adresuota LR Prezidentui, LR Vyriausybei, Krašto apsaugos ministerijai, LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, Aplinkos ministerijai, Lazdijų rajono savivaldybei.
Peticijoje be kita ko rašoma: „Mes, Lazdijų rajono savivaldybės gyventojai ir kiti prijaučiantys asmenys, manome, kad masinis miško kirtimas poligono įrengimui, galimas gyventojų iškeldinimas ir karinių pratybų poveikis pažeistų mūsų konstitucines teises, keldamas grėsmę ne tik vietos gyventojų gyvenimo kokybei, bet ir gamtinei aplinkai. Raginame valdžios institucijas užtikrinti, kad sprendimai dėl poligono kūrimo būtų priimami laikantis LR teisės aktų ir gerbiant vietos gyventojų bei gamtos interesus.
Reikalaujame: Nedelsiant sustabdyti planus dėl poligono įrengimo Lazdijų rajono Kapčiamiesčio apylinkėse, atlikti išsamią strateginę poveikio aplinkai vertinimo (SPAV) procedūrą, laikantis ES ir LR teisės aktų reikalavimų, ieškoti kitų galimų sprendimų, kurie nesukeltų tokios didelės ekologinės ir socialinės žalos, aiškiai komunikuoti su vietiniais gyventojais tiesiogiai apie rengiamus planus ir sprendimus.“
Ar ši peticija – tai pasipriešinimas valstybei? Žinome, kad pati peticijos teisė yra konstituciškai saugoma demokratijos priemonė. Tai nėra nusikaltimas, nelojalumas ar „priešiškumas valstybei“. Demokratinėje visuomenėje žmonės turi teisę kelti klausimus, abejoti valdžios sprendimais, siūlyti alternatyvas ir prašyti įrodymų, ypač kai kalbama apie jų gyvenimo aplinką, turtą, gamtą ir saugumą.
Todėl emocingi bandymai šią peticiją pasirašiusius žmones vadinti „vatnikais“, nelojaliais, Kremliaus pakalikais ar bailiais yra diskutuotini. Tokia retorika silpnina mūsų pačių visuomenę ir kuria vidinį konfliktą, kuris Rusijai kaip tik būtų parankus.
Kita medalio pusė – valstybės saugumo būtinybė. Vis dėlto negalima ignoruoti faktų, kad Lietuva yra NATO pasienio valstybė, turinti vieną pavojingiausių geopolitinių kaimynų pasaulyje – Rusiją ir Baltarusiją. Gynybos infrastruktūros stiprinimas – tai mūsų ir visos sąjungininkų gynybos doktrinos dalis. Poligonai nėra „žaislas kariams“, o realiai būtina sąlyga, kad sąjungininkai galėtų treniruotis, likti Lietuvoje ir užtikrinti atgrasymą.
Karinės infrastruktūros stoka Lietuvoje jau ne kartą buvo įvardyta kaip problema, ir be pakankamos pratybų infrastruktūros šalis rizikuoja netekti dalies sąjungininkų pajėgumų.
Abi pusės turi argumentų, tai ne juoda-balta diskusija, todėl ją privalu spręsti argumentais, o ne etikečių klijavimu.
Svarbu, kad diskusija nevirstų antivalstybiniu naratyvu, pavyzdžiui, „geriau draugauti su kaimynais, o ne ginkluotis“ – tokia logika būtų pavojinga ir neatitiktų realijų.
Ši peticija – demokratijos ir pilietinio aktyvumo pavyzdys, tačiau kartu primena valdžiai komunikacijos pareigą. Reikia tikėti, kad visi esame tos pačios Lietuvos pusėje, tik matome skirtingus kelius, kaip ją apsaugoti.
TAS GYVULYS NUOSEDA VISAI SUĮŽŪLĖJO.
SU KAŽKOKIU BOMŽU belarusu PRADĖJO DULKINTIS.
DAR KAŽKOKIŲ POLIGONŲ SVAIGSTA.
APGAULE UŽGROBĘS PREZIDENTO KĖDĘ, VARO LIETUVĄ Į KARĄ.