Šv. Velykos – viena svarbiausių krikščioniškų švenčių, kviečianti ne tik džiaugtis Prisikėlimo stebuklu, bet ir sustoti, susimąstyti apie tikėjimo prasmę kasdienybėje. Ką šiandien žmogui reiškia šv. Velykų žinia? Kaip ji gyvena mūsų parapijose ir ar išsinešame ją už bažnyčios durų? Šių metų šv. Velykų proga „Dzūkų žinios“ į šiuos klausimus pakvietė atsakyti Lazdijų krašto parapijų klebonus, atskleidusius, kuo ši šventė svarbi šiandienos bendruomenei.
Lazdijų rajono parapijų klebonams pateikėme tris klausimus:
Kokią pagrindinę Prisikėlimo žinią, Jūsų nuomone, šiandien ypač svarbu išgirsti mūsų bendruomenei?
Kaip šv. Velykos švenčiamos Jūsų parapijoje ir kokios tradicijos labiausiai vienija žmones?
Kaip žmonės galėtų gyventi šv. Velykų dvasia kasdien, ne tik per šventes?
Nerijus Žvirblys, Lazdijų dekanato dekanas:
„Šv. Velykos nėra tik išorinis džiaugsmas. Tai labai tylus, bet esminis įvykis žmogaus širdyje. Prisikėlimas pirmiausia vyksta ne pasaulyje, o mumyse – ten, kur kartais būna tamsu, kur žmonės pavargę ar net praradę viltį.
Šiandien žmogui labiausiai reikia vilties. Dievas neateina su triukšmu. Kaip ir visa, kas tikra pasaulyje, Jis ateina tyliai: tyliai skleidžiasi gėlės žiedas, tyliai sprogsta medžių pumpurai, tyliai daromi geri darbai. Dievas ateina ten, kur žmogus galbūt jau nebetiki, kad dar kas nors gali pasikeisti. Ir būtent ten pradeda naują gyvenimą.
Šv. Velykų žinia yra labai asmeniška – ji sako, kad net mūsų vidinės „kapo vietos“ nėra galutinės. Prisikėlimas reiškia, kad nėra tokios situacijos, iš kurios Dievas negalėtų išvesti į gėrį. Net jei kažkas mūsų gyvenime „mirė“ – santykiai, svajonės, vidinė ramybė – Dievas gali tai prikelti naujam gyvenimui. Mes gyvename laikais, kai daug nerimo, daug neaiškumo. Ir būtent čia šv. Velykos tampa labai aktualios – jos sako, kad Dievas visada taria paskutinį žodį.
Šv. Velykos parapijoje atsiskleidžia labai paprastai – žmonės ateina. Ir kiekvienas atsineša savo gyvenimą: džiaugsmą, rūpestį, tylų tikėjimą ar net abejonę. Ir kažkaip, būdami kartu, žmonės pradeda jausti, kad nėra vieni. Kad tikėjimas nėra tik asmeninis išgyvenimas, bet ir bendras kelias.
Liturgija, šviesa, giesmės, šv. Velykų ryto procesija – visa tai padeda sustoti, išlipti iš kasdienio skubėjimo ir bent trumpam pajusti, kad yra kažkas daugiau nei mūsų rūpesčiai. Ypač šv. Velyknakčio, Didžiojo šeštadienio, šv. Mišios, kai iš tamsos pereinama į šviesą, uždegama šv. Velykų žvakė, šventinamas vanduo, nuplaunantis visa, kas nešvaru, ir atgaivinantis – tai momentas, paliečiantis net ir tuos, kurie galbūt retai ateina į bažnyčią.
Gražu matyti šeimas, vaikus, vyresnius žmones – visus kartu, vieną bendruomenę. Po šv. Mišių žmonės dažnai dar neskuba skirstytis, sveikina vieni kitus. Tai rodo, kad tikėjimas nėra tik asmeninis dalykas – jis gyvas bendrystėje. Žinoma, tokios tradicijos kaip šv. Velykų stalo valgių ir margučių šventinimas bei jų ridenimas padeda žmonėms jaustis susietiems, vieni kitiems reikalingiems.
Šv. Velykų dvasia nėra skirta tik šventėms. Ji labai tyliai kviečia į kasdienybę, į paprastus momentus, kuriuose ir sprendžiasi mūsų tikėjimas. Gyventi šv. Velykų dvasia – tai leisti Dievui veikti mažuose dalykuose: kai sustoji ir išklausai, kai renkiesi kantrybę vietoj skubėjimo, kai atleidi, nors vis dar skauda.
Didžiausia problema ta, kad mes paliekame tikėjimą bažnyčioje, o šv. Velykos kviečia jį išsinešti į gyvenimą. Gyventi šv. Velykų dvasia – tai ne skambūs žodžiai, o konkretūs sprendimai: mažiau teisti – daugiau suprasti; mažiau pykti – daugiau atleisti, mažiau galvoti tik apie save – daugiau apie kitą. Tai reiškia pradėti iš naujo – net ir kasdien, jei reikia.“
Žydrūnas Burnys, Veisiejų parapijos klebonas:
„Dievas Tėvas iš meilės žmogui leido savo Sūnui Jėzui kentėti, mirti ir prisikelti. Jėzus nugalėjo mirtį. Šv. Velykų ryto procesijos giesmėje skamba žodžiai: „Kėlės Kristus, mirtis krito, aleliuja, aleliuja, aleliuja.“
Šv. Velykų antrosios dienos Evangelija pasakoja, kaip prisikėlęs Jėzus pasirodo moterims ir sako: „Nebijokite.“ Tai žodžiai, kurie mus, žmones, turėtų sustiprinti, paguosti, suteikti viltį. Prisikėlęs Jėzus yra tarp mūsų, gyvena kartu su mumis, yra visuose mūsų gyvenimo sunkumuose ir džiaugsmuose. Tokia yra šv. Velykų žinia – Dievas su mumis per visas mūsų gyvenimo dienas.
Šv. Velykų šventimas kiekvienoje parapijoje yra panašus. Sudabartiname Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo įvykį, kurį kasmet iš naujo išgyvename šv. Velykų tridienio pamaldose: Didįjį ketvirtadienį – dalyvaudami Paskutinėje vakarienėje su Jėzaus mokiniais, Didįjį penktadienį – išgyvendami Kristaus kančią ir mirtį, Didįjį šeštadienį – dalyvaudami šv. Velyknakčio liturgijoje.
Šv. Velykų rytą išgyvename Prisikėlimo džiaugsmą su parapijos žmonėmis, dalyvaudami procesijoje. Šv. Velykų šventė paliečia visus – daugiau ar mažiau tikinčius.
Kiekvieną sekmadienį, dalyvaudami šv. Mišiose, išgyvename šv. Velykų slėpinį, dalyvaujame Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo įvykyje. Tai tarsi mažosios šv. Velykos. Kad išgyventume šv. Velykų dvasią kasdienybėje, svarbu patiems sau atsakyti į klausimą: ar aš tikiu, kad Jėzus dėl manęs kentėjo, mirė ir prisikėlė? Tik tada suprasime šv. Velykų džiaugsmą, jų prasmę ir kodėl svarbu švęsti sekmadienį.“
Valdemaras Smulskis, Šeštokų ir Krosnos parapijų klebonas:
„Kristus prisikėlė, Kristus yra gyvas, aleliuja! Gavėnios laikotarpiu šio žodžio negirdėjome, jo buvome pasiilgę. Šv. Velykos yra prisikėlusio Jėzaus Kristaus iškilmė, skelbianti gerąją žinią, kad ir mes kartu prisikelsime.
Tačiau dalis visuomenės šv. Velykas švenčia kurortuose, prekybos centruose, kavinėse ir kitose pramogų vietose – tai labiausiai liūdina. Vis dėlto širdyje išlieka viltis žinoti, kad esame katalikai, krikščionys, ir liudijame, jog Kristus yra gyvas.
Šventes pakoregavo patys žmonės, todėl prie senųjų tradicijų kartais labai sunku išlikti, bet mes bandome. Margučių ridenimas, bažnyčios puošimas, Kristaus kapas – tai tradicijos, kurias išlaiko Katalikų Bažnyčia. Šiandieninis pasaulis keičiasi, tačiau daug kas ateina iš tėvų – perimame tai, kaip jie šventė šv. Velykas. Jei šv. Velykas švenčiame, tai bažnyčioje; jei Kalėdas švenčiame, tai taip pat bažnyčioje. Tauta kartais iškreipia šias tradicijas, o Bažnyčia išlaiko pamatines vertybes: Kristus gyvas, Kristus prisikėlė, ir mes visa tai liudijame.
Man patinka tradicijos, kurios yra išlaikomos iš mūsų protėvių ir tėvų laikų. Norėčiau, kad jaunimas savo akimis pamatytų, kas vyksta bažnyčios gyvenime. Didįjį šeštadienį vyksta vandens ir ugnies šventinimas, kunigas, eidamas su žvake į bažnyčią, praneša, kad Kristus yra šviesa ir kad Jis mums šviečia. Tai – mūsų gyvenimo kelionės įprasminimas.
Šv. Velykų dvasios jutimas galėtų išspręsti daug problemų. Dabar, kai pasaulyje vyksta karai, daugelis klausimų lieka neišspręsti, nes žmonės nesusėda prie garbingų derybų stalo. Turi būti santarvė, taika, reikia nusiraminti, išklausyti vieni kitus, nes šv. Velykos artėja. Ką jaučia tie žmonės, kurie netenka artimųjų? Kokio dar baisesnio sukrėtimo reikia pasauliui, kad žmonės pradėtų giliau matyti ir suvokti, jog Kristus yra šalia mūsų?
Jei žmonės tikėtų Dievu, jie tikrai susitartų. Šiandien daug netvarkos žmogaus širdies namuose. Margučiai ir kiškučiai yra gerai, jų reikia, bet visų pirma yra Kristus. Kristus yra šalia tavęs, lydi tave gyvenimo kelionėje. Mes švenčiame šv. Velykas su Kristumi, o švęsti šv. Velykas be Kristaus yra beprasmis šventimas.“
