Deimantės Kiseliauskienės noras, sugrįžus namo iš Anglijos atostogų, skirti laiką patiems silpniausiems, išsipildė su kaupu. Anglijoje ji baigė specializuotus onkologinio masažo mokymus.
Ryšys su gimtine išliko stiprus
„Esu kilusi iš Suvalkijos, tačiau savo pirmąją mokyklą lankiau Lazdijų rajone, Būdviečio kaime. Esu paprastas kaimo vaikas. Tai vieta, kurioje užaugau, kur susiformavo mano požiūris į gyvenimą, vertybės ir supratimas, kad žmogaus vertę kuria ne tai, ką jis turi, o tai, ką gali duoti kitam“, – sako pakalbinta Deimantė.
Vėliau gyvenimas ją nuvedė į Angliją, kur gyvena jau beveik dvidešimt metų. „Bet aš niekada neatsiribojau nuo Lietuvos ir čia gyvenančių žmonių. Didžioji dalis mano klientų Anglijoje taip pat yra lietuviai, todėl ryšys su savo šalimi niekada nenutrūko“, – prisipažįsta.
Kodėl net atostogų metu sumanėte dirbti neatlygintinai? „Man labai svarbu sugrįžti ten, kur viskas prasidėjo, ir bent maža dalimi grąžinti tai, ką pati gavau – žmogiškumą, pagarbą, paprastumą ir norą padėti kitam. Tikiu, kad kiekvienas galime palikti kažką gero ten, iš kur esame kilę“, – paaiškina Deimantė.
Ji visada norėjo, kad tėvai ja didžiuotųsi. „Pagalba kitam, pagarba žmogui, atsakomybė, sąžiningumas, atsidavimas ir supratimas, kad kiekvienas rezultatas ateina tik per darbą – šios vertybės mane lydėjo nuo pat vaikystės. Taip buvome auklėjamos šeimoje. Mano tėvai niekada nemokė ieškoti lengviausio kelio – jie mokė būti geru žmogumi. Manau, jiems tai pavyko“, – mano.
Ji ir gyvena vadovaudamasi tomis pačiomis vertybėmis, kurios buvo svarbios mamai ir tėčiui. „Man visada buvo svarbu ne tik dirbti, bet dirbti prasmingai. Norėjau pasirinkti profesiją, kurioje galėčiau būti naudinga žmogui ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Man labai svarbu, kad žmogus po masažo jaustųsi geriau ne tik kūnu, bet ir širdimi“, – teigia.
Darbas – nelengvas. Deimantė prisimena, kaip vieną dieną, važiuojant į mokymus, tėtis pasakė: „Vaikeli, ar negalėjai pasirinkti lengvesnio darbo?“ Ji atsakiusi: „O kuris darbas yra lengvas?“ „Tik dabar iki galo suprantu, ką jis turėjo omenyje. Dirbti su žmonėmis, kuriems gyvenimas skyrė sunkius sveikatos išbandymus, emociškai nėra lengva. Kiekviena istorija paliečia. Kiekvienas žmogus atsineša savo baimes, skausmą, netektis, viltį ir klausimus, į kuriuos ne visada įmanoma rasti atsakymus. Tačiau kartu tai yra nepaprastai prasmingas darbas“, – įsitikinusi Deimantė.
Profesija tapo asmenine gyvenimo dalimi – susirgo tėtis
Sutiko ne vieną onkologine liga sergantį žmogų, tačiau paskutinis atvejis – jos tėčio liga – palietė labiausiai. „Tuomet onkologinis masažas man tapo nebe profesine sritimi, o labai asmenine gyvenimo dalimi“, – prisipažįsta.
Onkologinio masažo mokymų laukė pusantrų metų, kol atsiras vieta ir ją galės priimti. „Per tą laiką onkologine liga susirgo mano tėtis“, – neslepia.
„Nebuvo laiko pasiruošti. Nebuvo laiko susitaikyti. Nebuvo laiko ramiai priimti informacijos. Vos per du mėnesius mūsų gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Tiek laiko turėjome suprasti, kas vyksta, priimti diagnozę ir atsisveikinti“, – atvirai kalba Deimantė.
Savo skausmą gydo padėdama kitiems
„Šiandien didžiausias iššūkis yra išmokti gyventi su tuo skausmu ir tuštuma, kuri lieka žmogui išėjus. Kiekvienas gedi savaip. Aš savo skausmą bandau gydyti padėdama kitiems. Kiekvienas žmogus, kuriam galiu bent truputį palengvinti dieną, man primena, kad net ir didžiausioje netektyje galima rasti prasmę kurti gėrį. Ir taip aš jaučiuosi geriau“, – prisipažįsta.
Šiandien jai kyla įvairių minčių. „Dažnai pagalvoju, kad tie mokymai, kurių taip laukiau, ruošė mane ne tik profesijai. Jie ruošė mane gyvenimui“, – šiandien taip mano.
„Ir didžiausias atlygis iš žmonių – akimirka, kai matau, kad žmogui bent trumpam palengvėjo. Kai jis atsipalaiduoja. Kai pirmą kartą po ilgo laiko nusišypso, kai iš pirmo aukšto geba užlipti į antrą. Kai bent kelioms minutėms pamiršta skausmą ar ligą ir tiesiog gali pabūti žmogumi. Kartais užtenka vieno ramaus pokalbio, prisilietimo ar jausmo būti išgirstam. Tokios akimirkos man kasdien primena, kodėl pasirinkau šį kelią. Dažnai žmonės, išgirdę žodį „masažas“, įsivaizduoja, kad tai turi būti stiprių judesių procedūra. Anaiptol, ne visada“, – dėsto.
Arčiau žmogaus
Anglijoje jau beveik dvidešimt metų dirba, mokosi ir nuolat investuoja į savo profesines žinias. Dažnai parskrenda ir į Lietuvą. „Čia yra puikių specialistų. Tikiu, kad masažuotojas niekada neturi nustoti mokytis, todėl nuolat gilinu žinias“, – sako.
Onkologinio masažo mokymai, taip pat paliatyviosios priežiūros („End of Life & Palliative Care“) mokymai suteikė jai ne tik profesinių žinių, bet ir gilesnį supratimą apie žmogų, jo poreikius bei saugų prisilietimą.
„Vieną dieną mano klientė paklausė, ar galėčiau rekomenduoti specialistą, kuris atvyktų į slaugos įstaigą atlikti masažą onkologiniam pacientui – jos mamai, tiesiog palengvinti paskutines gyvenimo dienas. Tą akimirką supratau, kad neturiu ką atsakyti. Pradėjau ieškoti, domėtis, klausinėti kolegų, kas galėtų pagelbėti ir ką galėčiau rekomenduoti, tačiau paaiškėjo, kad tokių specialistų, kurie dirbtų mobiliai ir būtų pasirengę dirbti būtent su onkologiniais ar paliatyviosios slaugos pacientais, yra labai nedaug. Manau, būtent tada ir gimė pirmosios mintys, kad galbūt pati galiu tapti tuo žmogumi, kurio kažkam taip trūksta“, – prisipažįsta.
Ji dirba mobiliuoju principu – vyksta pas žmones į jų namus. „Esu turėjusi masažo kabinetus keliuose miestuose, tačiau ilgainiui supratau, kad toks darbo modelis man nėra artimas. Kabinete gali apsilankyti tik tas žmogus, kuris gali iki jo atvykti. Tačiau ką daryti tiems, kurie nebegali? Kaip pas mane atvyks žmogus po insulto, kuriam judėjimas tapo didžiuliu iššūkiu? Kaip atvažiuos 94 metų senolė, gyvenanti trečiame daugiabučio aukšte be lifto, kai kiekvienas laiptas tampa beveik neįveikiamas? Jūs net neįsivaizduojate, kaip tokie senoliai laukia. Kiekvieną kartą, įžengusi pro duris, matau didžiausią šypseną ir svetimus namus palieku su palinkėjimu, kad Dievas man duotų daugiau sveikatos. Kaip iš namų išvyks žmogus, kuriam taikomas aktyvus onkologinis gydymas, kuris jaučiasi silpnas arba yra paliatyviojoje slaugoje? Būtent todėl pasirinkau važiuoti pas žmogų, o ne laukti, kol žmogus atvažiuos pas mane“, – teigia.
Peržengusi namų slenkstį, dažnai pamato daug daugiau nei tik sveikatos problemą – vienatvę, artimųjų nuovargį, kuriems labai dažnai taip pat sunku ir nepakeliama, baimę, nerimą, bet kartu ir didžiulį dėkingumą.
„Kartais supranti, kad žmogui tą dieną svarbiausias buvo ne pats masažas. Jam buvo svarbu, kad kažkas atėjo, kažkas skyrė laiko, išklausė, prisilietė su pagarba ir matė jame žmogų, o ne diagnozę. Jūs net neįsivaizduojate, kaip tokie pacientai laukia. Kartais jie laukia ne procedūros. Jie laukia žmogaus. Ir būtent tai mane kiekvieną kartą įtikina, kad pasirinkau teisingą kelią“, – teigia ji.
Ne gydytoja ir neteigia, kad masažas panaikins visas ligas
„Labai svarbu pabrėžti, kad nesu gydytoja ir neteigiu, jog masažas panaikins visas ligas. Onkologinės ligos gydymas yra kompleksinis procesas, kurį planuoja ir prižiūri gydanti medicinos komanda. Ir kiekvieno žmogaus situacija yra individuali – skiriasi ligos tipas, stadija, taikomas gydymas, bendra sveikatos būklė ir galimos kontraindikacijos. Todėl ir onkologinis masažas nėra atliekamas visiems vienodai. Visuomet įvertinama žmogaus būklė, gydymo etapas ir saugumas. Vienais atvejais masažas gali būti taikomas gydymo metu, kitais – tik jam pasibaigus, o tam tikrose situacijose procedūrą reikia atidėti. Jis, žinoma, nėra onkologinės ligos gydymas ir nepakeičia gydytojų paskirto gydymo. Tai gali būti taikoma kaip papildoma terapija žmogaus būklei palengvinti, tiems, kam tai yra priimtina. Aš esu už tai, kad ten, kur jis gali būti saugiai taikomas, masažas taptų papildoma pagalba žmogui ir prisidėtų prie geresnės jo gyvenimo kokybės“, – aiškina.
Grįžusi iš Anglijos sugalvojo padovanoti savo laiką
Grįžusi atostogų gimtinėn, nusprendė, kad dalį savo laiko nori neatlygintinai padovanoti čia gyvenantiems žmonėms. „Mano tikslas buvo ne tik atlikti kelis masažus. Norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad onkologinis masažas nėra prabanga. Tai specializuota, saugi ir individualiai žmogaus būklei pritaikyta palaikomosios priežiūros dalis, galinti pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę gydymo metu ar paliatyviojoje slaugoje“, – pastebi.
Kai parašė, kad grįžusi atostogų nori neatlygintinai atlikti kelis onkologinius masažus žmonėms, kurie to labiausiai laukia, net neįsivaizdavo, kokio atgarsio sulauks įrašas. „Sulaukiau daugybės žinučių, komentarų ir pasidalijimų. Žmonės dalijosi savo istorijomis, artimųjų ligomis, netektimis ir dėkojo už pačią idėją. Labai daug žmonių mane palaikė. Sulaukiau šimtų padrąsinančių žinučių ir gražių žodžių. O buvo tokių, kurie nuo pat mano darbo pradžios sakė: „Kas pas tave eis į tą masažą?“ – neslepia išgirdusi visokių nuomonių.
Šiandien į šį klausimą atsakė patys žmonės. „Jų pasitikėjimas parodė, kad tokios pagalbos poreikis Lietuvoje yra didžiulis. Per vieną parą supratau, kad tai, ką darau, yra reikalinga. Ir turbūt pirmą kartą taip aiškiai pajutau, kad einu teisingu keliu. Tai, kas įvyko, man tapo labai stipriu postūmiu judėti pirmyn. Kitąmet jau turiu gerokai didesnių planų. Kol kas jų dar nenoriu atskleisti, tačiau labai tikiuosi, kad pavyks juos įgyvendinti. Mano tikslas – kad kuo daugiau žmonių Lietuvoje turėtų galimybę gauti profesionalų, saugų ir individualiai jų būklei pritaikytą masažą. Tikiu, kad geri darbai niekada nenueina veltui. Kai dirbi iš širdies ir pirmiausia matai žmogų, o ne jo diagnozę, atsiranda žmonių, kurie tuo patiki kartu su tavimi. Ir būtent tai šiandien mane labiausiai įkvepia nesustoti“, – sako Deimantė Kiseliauskienė.
