Šimtas metų – ištisas gyvenimo šimtmetis, kuriame tilpo ir skaudūs istorijos išbandymai, ir tremties metai Sibire, ir šeimos kūrimo džiaugsmai, ir ilgas, darbų kupinas gyvenimas gimtajame krašte. Teizininkų kaime, Lazdijų rajone, gyvenanti Adelė Valiukevičienė neseniai atšventė garbingą šimto metų jubiliejų. Nors gyvenimas jos nelepino, šiandien jubiliatė stebina šviesia atmintimi, žvalumu, gera nuotaika ir pavydėtina vidine ramybe. Paklausta, ar norėtų ką nors pakeisti savo gyvenime, senolė nė nedvejodama atsako – nieko.
1948 metais iš gimtųjų namų ištremta į Sibirą, ten sukūrusi šeimą, išauginusi keturis vaikus ir po daugelio metų sugrįžusi į Lietuvą, A. Valiukevičienė išsaugojo ne tik meilę gimtajam kraštui, bet ir gebėjimą džiaugtis paprastais kasdieniais dalykais. Šiandien ją supa gausi šeima – keturi vaikai, šeši anūkai ir aštuoni proanūkiai. Tačiau didžiausiu savo turtu šimtametė laiko ne nugyventų metų skaičių, o artimųjų meilę, gerus tarpusavio santykius ir ramybę namuose.
Apie šimtmetį trunkančią gyvenimo kelionę, tremties išbandymus, darbštumą, šeimą ir meilę Lietuvai „Dzūkų žinios“ kalbėjosi su jubiliate. Mamos prisiminimus papildė ją globojanti jauniausioji dukra Onutė, kurios teigimu, gražiausia mamos savybė – gebėjimas priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, ir niekam neturėti priekaištų.
– Gerbiama Adele, neseniai atšventėte savo šimtąjį gimtadienį. Ar pati galite patikėti, kad jau sulaukėte tokio garbaus amžiaus? Kaip jaučiatės ir kaip praėjo jubiliejaus šventė?
– Pati negaliu patikėti, kad jau tiek metų sulaukiau. Atrodo, viskas taip greitai atėjo, visas gyvenimas labai greitai prabėgo. Jaučiuosi neblogai, ir gimtadienį gražiai paminėjome. Viskas labai gerai praėjo.
– Jus pažįstantys žmonės stebisi Jūsų energija ir žvalumu. Kokia Jūsų ilgaamžiškumo paslaptis? Gal turite kokių nors kasdienių įpročių, kurių laikėtės visą gyvenimą?
– Jokių paslapčių neturiu. Man svarbiausia – ramybė. Visą gyvenimą daug dirbau, niekada darbo nebijojau. Dabar jau sveikata nebe tokia, daug ko nebepajėgiu, bet kiek galiu, tiek dar padirbu.
– Jums teko išgyventi vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos laikotarpių – tremtį į Sibirą. Ar prisimenate tą dieną, kai buvote išvežta iš gimtųjų namų? Kas tuomet buvo sunkiausia?
– Labai gerai prisimenu. Tokie dalykai visam gyvenimui atmintyje lieka. Mus išvežė 1948 metais. Buvau jau per dvidešimt metų, jauna mergina, dar netekėjusi. Gyvenome Barčiuose.
Tą rytą atvažiavo, liepė susirinkti daiktus. Išvežė mane, brolį ir tėvus. Iš mūsų kaimo turėjo išvežti dvi šeimas, bet kitos šeimos namuose nerado, tai jos ir neišvežė.
Mus pirmiausia nuvežė į Šventežerį, paskui į Šeštokus, o iš ten jau traukiniu išvežė į Sibirą. Labai sunku buvo palikti savo namus. Tos dienos niekada nepamiršiu.
– Kaip atrodė gyvenimas Sibire? Kas padėjo ištverti atšiaurias sąlygas, neprarasti vilties ir tikėjimo, kad kada nors sugrįšite į Lietuvą?
– Mus išvežė į Krasnojarsko sritį. Negaliu sakyti, kad ten man buvo labai sunku. Brolis išmokė siūti, tai visą laiką ir siuvau. Darbo turėjau labai daug, bet netingėjau. Siuvau visiems, daugiausia rusams, nes jie dažniausiai kreipdavosi.
Onutė: Ten buvo toks sumanus lietuvis Jakavonis. Jis mamai patarė skųstis skaudančia koja, kad nereikėtų dirbti sunkių fizinių darbų. Kurį laiką mama gulėjo ligoninėje, o paskui pradėjo siūti. Ji net vietines ruses išmokė siuvimo amato. Vėliau buvo atidaryta siuvykla, kurioje mama ir dirbo. Taigi siuvimas jai labai padėjo išgyventi tremtyje.
– Ar tremtyje buvo žmonių, kurių gerumą prisimenate iki šiol? Gal iš tų sunkių metų išliko ir kokių nors šviesių prisiminimų?
– Ten visi buvome kaip giminės. Gražiai bendravome, vieni kitiems padėdavome. Jaunimas susirinkdavo, rengdavo šokius. Vietiniai žmonės mūsų neskriaudė. Pragyvenome ten daug metų, bet gimtinės labai ilgėjomės. Tas ilgesys visada buvo širdyje.
Onutė: Mama Sibire sutiko ir savo būsimą vyrą, mūsų tėtį. Jis buvo kilęs iš to paties krašto, taip pat ištremtas ir apgyvendintas toje pačioje gyvenvietėje. Ten jie susipažino, susituokė ir sukūrė šeimą. Vyriausias mūsų brolis gimė 1954 metais, o paskui vienas po kito gimė dar trys vaikai.
– Užauginote keturis vaikus. Ko labiausiai stengėtės juos išmokyti, kokias gyvenimo vertybes perduoti?
– Labiausiai mokiau darbštumo. Visada sakiau, kad reikia dirbti, netingėti. Dukros nuo mažens man padėdavo siūti. Visi vaikai augo matydami, kad gyvenime niekas savaime nepasidaro.
– Per šimtą metų patyrėte ir gražių akimirkų, ir nemažai išbandymų. Kuris gyvenimo laikotarpis Jums buvo pats laimingiausias?
– Jaunystė. Jaunystė man buvo gražiausias gyvenimo laikas.
– Kada Jūsų šeima pagaliau galėjo sugrįžti į Lietuvą? Ar lengva buvo iš naujo pradėti gyvenimą gimtajame krašte?
Onutė: Mūsų šeimą reabilitavo 1959 metais. Tačiau vien galimybės grįžti neužteko – reikėjo užsidirbti pinigų kelionei. Mes, vaikai, likome Sibire, o tėvai išvyko į Lietuvą pasižiūrėti, kokios galimybės čia įsikurti. Sugrįžti buvo nelengva. Nebuvo kur gyventi, buvo sunku susikurti gyvenimą iš naujo, todėl tėvai vėl grįžo pas mus į Sibirą.
Galutinai į Lietuvą mūsų šeima sugrįžo 1970 metais. Tėvai labai norėjo, kad mes, vaikai, augtume Lietuvoje ir mokytumėmės gimtąja kalba. Tai buvo vienas svarbiausių jų sprendimų.
Adelė: Taip ir sakau, kad buvau du kartus ištremta. Pirmą kartą mus išvežė iš Lietuvos, o paskui teko dar kartą grįžti į Sibirą, nors jau buvome išvažiavę.
Kai galutinai sugrįžome į Lietuvą, iš pradžių apsigyvenome Stragiuose, pas vyro brolį. Vėliau išsinuomojome namą Seirijuose. Savo namų nebeatgavome – jie buvo nacionalizuoti, ten buvo įrengta mokykla.
Vaikai Sibire mokėsi rusiškoje mokykloje, todėl iš pradžių galvojau, kad ir Lietuvoje reikės juos leisti į mokyklą, kurioje dėstoma rusų kalba.
Onutė: Mama net nuvažiavo į Marijampolę prašyti, kad mus priimtų į rusakalbių mokyklą. Tačiau ten pasitaikė labai išmintingas direktorius. Jis mamai patarė neleisti mūsų į rusišką mokyklą, o rinktis lietuvišką, kad gerai išmoktume savo gimtąją kalbą.
Taip ir padarėme. Sibire pradėtus mokslus tęsėme Lietuvoje, tik jau lietuviškai. Už šį sprendimą esame labai dėkingi savo tėvams. Jie pasirūpino, kad mes neprarastume ryšio su Lietuva, su savo šaknimis.
– Kaip dabar bėga Jūsų dienos Teizininkuose? Ką labiausiai mėgstate veikti, kuo domitės, kas teikia džiaugsmo?
– Dabar daugiausia bendrauju su artimaisiais, žiūriu televizorių. Anksčiau visą laiką buvau užsiėmusi. Kai buvau jaunesnė, su draugėmis eidavome šeimininkauti į vestuves, gamindavome maistą. Vėliau ruošdavau ir gedulingus pietus. Darbo niekada netrūko.
– Jeigu galėtumėte dar kartą nugyventi savo gyvenimą, ar ką nors jame pakeistumėte? Gal yra sprendimų, kuriuos šiandien priimtumėte kitaip?
– Nieko nekeisčiau. Viskas gyvenime išėjo į gerą pusę. Negalvoju, kad norėčiau ką nors keisti. Žmonės mane gerbė ir ten, Sibire, ir čia, Lietuvoje. Niekas nesityčiojo, blogo nedarė. Man liko daug gerų prisiminimų.
– Ar dar turite kokią nors svajonę, norą, kurį tikitės išpildyti?
– Dabar jau svajonių nedaug. Svarbiausia, kad būtų sveikatos. Visa kita gerai. Vaikai gyvena neblogai, turiu anūkų, visi savi. Tai ir džiaugiuosi. Ko daugiau žmogui reikia?
– Ponia Adele, per šimtą metų matėte tiek daug visko. O kas šiandien labiausiai pradžiugina kiekvieną rytą atsibudus?
– Labiausiai džiaugiuosi savo vaikais. Smagu, kai jie atvažiuoja, aplanko, kai per atostogas pabūna pas mane. Visi vaikai gyvena netoli, Alytuje, todėl galime dažnai pasimatyti. Man labai gera, kad visi savi šalia.
Onutė: Dabar aš globoju mamą. Mes gyvename labai gražiai, sutariame. Galima sakyti, kad ramybė šildo mūsų namus. Mama visada buvo ir tebėra labai nepretenzinga. Jos poreikiai nedideli, ji nieko nereikalauja, nesikiša į mūsų gyvenimą, niekam neprimeta savo nuomonės.
Tokia ji buvo visą gyvenimą – rami, darbšti, geranoriška. Nemanau, kad atsirastų žmogus, kuris apie ją galėtų pasakyti blogą žodį.
Užs.
Parengta bendradarbiaujant su Lazdijų rajono savivaldybe
