Šiomis dienomis beveik visas pasaulis imasi drastiškų, bet labai reikalingų priemonių kovodamas su iki šiol neregėta pavojingojo koronaviruso pandemija. Žinoma, yra labai įvairių pavyzdžių, kaip valstybės kovoja su virusu. Štai labiausiai nukentėjusios nuo šios nelaimės šalys, tokios kaip Italija ir Ispanija, kur itin didelis susirgusiųjų skaičius, laikosi stiprios saviizoliacijos ir griežto karantino. Jeigu Švedija išsiskiria itin nerūpestingu požiūriu į karantiną ir šios šalies miestų gatvėse galima išvysti begales besibūriuojančių žmonių be apsauginių kaukių, tai jų kaimynė Norvegija ėmėsi griežtų priemonių: šios šalies gatvės ir mėgstamos susibūrimų vietos tuščios. Žinoma, galima spjauti į griežtas priemones, ir kokios nors šalies piliečius sava valdžia gali palikti likimo valiai ir leisti virusui laisvai šienauti žmonių gyvybes, bet tuomet lauktų itin didelis susirgusiųjų ir mirusiųjų nuo koronaviruso atvejų skaičius. Bet kokia atsakinga valdžia jau seniai turėjo imtis kiek galima griežtesnių kovos su šiuo pavojingu koronavirusu priemonių.
Dar kovo viduryje kaip Pilypas iš kanapių išlindęs Baltarusijos diktatorius A. Lukašenka pareiškė, kad šis virusas tėra psichozė, kuri nežinia kam naudinga. Viso pasaulio geriausi mokslininkai ir medikai bei šalių vyriausybės ir už tai atsakingi asmenys skambina pavojaus varpais ir ragina visus piliečius laikytis griežtos saviizoliacijos ir kuo rečiau eiti iš namų ar visai iš jų neišeiti, o štai Minsko gudročius lyg niekur nieko moja ranka į pavojingąjį koronavirusą. Dar daugiau, jis turi net savo metodus, kaip su juo kovoti, ir iš televizijos ekranų byloja savo liaudžiai ir pasauliui nelyg koks trečias brolis Ivanuška. Baltarusijos tironas pataria savo liaudžiai nebijoti jokio viruso ir dirbti laukuose su traktoriumi, ruoštis artėjančiai sėjai arba masiškai žaisti ledo ritulį ir lankytis šio žaidimo arba futbolo varžybose. Kas baisiausia, kad kai visa Europa yra nutraukusi savo nacionalinius visų sporto šakų čempionatus ir prestižines Europos varžybas, Baltarusijoje vyksta ir futbolo, ir ledo ritulio nacionalinės pirmenybės, o į jas plūsta žiūrovai. Pats A. Lukašenka žaidžia ledo ritulį ir kalbėdamas žurnalistams sako, kad jokio viruso jis nemato. Lyg virusas būtų uodo ar musės dydžio…
Klausai Minsko tirono ir apima negera nuojauta, kad toks baisus aplaidumas kažkur jau matytas ir girdėtas. Taip, būtent 1986-ųjų pavasarį, kai sprogo Černobylio atominė elektrinė ir visas tragedijos mastas ir baisūs jo padariniai buvo slepiami nuo sovietinės liaudies. Deja, tuo metu ir mes priklausėme raudonajam lageriui, kur į žmogaus sveikatą ir gyvybę valdžiai buvo nuoširdžiai nusispjaut. Kiek dėl to mirė piliečių iš karto po katastrofos, kiek praėjus keleriems ar keliasdešimt metų. Nuo Černobylio katastrofos itin skaudžiai nukentėjo ir Lietuva.
Dabar žvelgdami į nusikalstamą Baltarusijos valdžios aplaidumą ir klausydami A. Lukašenkos nesąmonių galime pasidžiaugti, kad labai laiku pabėgome iš sovietinio lagerio ir jau trisdešimt metų esame laisva, demokratinė ir nepriklausoma valstybė. Lietuvoje dabar taip nespjaunama į žmonių sveikatą ir gyvybes kaip kaimyninėje Baltarusijoje. Tarsi nesąmonių dar nebūtų gana, A. Lukašenka šį antradienį pareiškė, kad Baltarusijoje jau pasiektas koronaviruso pikas! Kaip apgailėtinai ir kraupiai tai skamba viso normalaus ir protingo pasaulio kontekste. Negana to, Baltarusijos valdžia ruošiasi per koronaviruso epidemiją patirtus nuostolius uždėti ant savo paprastų piliečių pečių. Jie visi turės už tai sumokėti iš savo kišenės, o jeigu to nepadarys, motulė Baltarusija jiems nuskaičiuos nuo banko sąskaitos. Štai kokia kai kurių lietuvių itin giriama Baltarusija, kur, anot jų, nušienautos pakelės, sutvarkyti keliai ir nepaprastai gera gyventi!
Žinoma, ne viskas puikiai ir idealiai atrodo mūsų šalyje. Baisiausiai atrodo kai kurių mūsų šalies piliečių neatsakingas elgesys. Juk nemažai jų grįžę iš užsienio nesilaikė elementarių saugumo priemonių, lankėsi viešose vietose, svečiavosi pas draugus. Kai kam ne tik savo, bet ir artimo sveikata ir gyvybė yra nesvarbi, o juk yra pasakyta: mylėk savo artimą, kaip pats save. Deja, kaip dažnai lietuviai nemyli nei savo artimo, nei savęs.