Juras Zinkus
Gintui patinka žiūrėti per langą. O kai atšyla oras, jis mėgsta ir į kiemą išėjęs pasižvalgyti. Ne tik savo valdas apžiūri – ir tai, kas už tvoros, kaimyno kieme dedasi, mato. Susitikę ir vienu kitu žodžiu persimeta – artimai nesibičiuliauja, bet ir nesipyksta. Tokia kaimynystė – pati geriausia.
Šnektelėjo Gintas su kaimynu ir aną šeštadienį. Prieš gerą mėnesį tai buvo – vėlyvą rytmetį, kaip įprastai savaitgaliais, iš namo šiukšles išnešė. Jo ir kaimyno konteineriai beveik toje pačioje vietoje, tik skirtingose tvoros pusėse išrikiuoti – kiekvieno savam kieme.
„Galėtų dažniau tas atliekas išvežti – konteineris jau pilnas“, – vos spėjęs pasisveikinti su kaimynu burbtelėjo Gintas, atidarydamas savo mišrių atliekų konteinerio dangtį.
„Tai kaip tu čia tiek prisišiukšlinti spėjai?“ – nusistebėjo kaimynas. Ir net pasistiebė, norėdamas per tvorą įsitikinti, ar tikrai Ginto konteineris toks pilnas. Mat jo paties konteineryje tų mišrių atliekų buvo tik ant dugno.
„Žinai, pavasaris. Visur visko pilna: rūsį pravalėm, žmona gėles persodino, išdžiūvusių pririnko, lauke gėlyną paravėjo – konteineris ir pilnas“, – paaiškino Gintas, į tą jau pilną konteinerį grūsdamas maišelį, kuriame matėsi bananų, apelsinų žievės.
„Tai kad čia maisto atliekos – jas pirmadienį jau veš“, – nuramino kaimynas. Bet Gintą jo žodžiai tik papiktino.
Kokios dar maisto atliekos! Iš pat pradžių, kai jam tik tą rudą konteinerį atvežė, jis sakė, kad jokių maisto atliekų neturi ir to konteinerio jam nereikia. „Viską, kas valgoma, aš suvalgau, – aiškino Gintas. – O dėl padžiūvusios duonos riekelės ar papelijusio sūrio gabaliuko su atskiru konteineriu nesiterliosiu.“
Ir nesiterliojo. Rudas maisto atliekų konteineris jo kieme stovėjo tuščias.
Kitas atliekas Gintas rūšiavo. Visokias popierines dėžutes, plastikinius indelius ir skardines, kurių taromatai nepriėmė, jis mesdavo į pakuočių atliekų konteinerį, stiklainius ir butelius – į stiklo.
Nors, pamena, iš pradžių ir šitų konteinerių nenorėjo naudoti. Bet pažiūrėjo, kad visi kaimynai rūšiuoja, pabandė ir pamatė, kad visai gerai: nieko sudėtingo. Net gražu pasidarė, kai visi kaimynai tą pačią dieną prie gatvės konteinerius ištraukia. Su kai kuriais tik tomis dienomis ir pasimatydavo.
Bet jau maisto atliekų tai jis tikrai neturi ir į jų konteinerį nieko nemes! Taip tą šeštadienį ir pasakė kaimynui, kuris užsiminė, kad į maisto atliekų konteinerį meta ir išdžiūvusias gėles, ir vaisių žieves, ir bulvių lupenas – mat žmona per karantiną namuose sėdėjo, tai ir cepelinus virė, ir kugelį šutino.
„Šutinkit jūs, ką norit“, – pagalvojo Gintas. Bet garsiai nieko nepasakė. Tylėjo jis ir pirmadienį, matydamas, kaip kaimynas savo maisto atliekų konteinerį už kiemo vartų prie gatvės velka. O paskui patyliukais nuėjo pažiūrėti, ar dar kas nors be kaimyno tų maisto atliekų turi.
Žvilgtelėjo ir nustėro – visas šaligatvis konteineriais rudavo. „Ar jie visi pasiuto?“ – susinervino Gintas. O parėjęs namo dar labiau susinervino, kai pamatė, kad šiukšliadėžė su visokiausiomis atliekomis virtuvėje jau vėl pilna, o konteineryje vietos nėra. Ir išveš jį pagal grafiką tik daugiau kaip po savaitės.
Nuėjo Gintas sandėliukan, paėmė nedidelį kibiriuką, patiesė į jį šiukšlių maišelį ir pastatė virtuvėje po kriaukle šalia tos šiukšliadėžės, kur visas atliekas iki šiol dėdavo.
„Čia bus maisto atliekoms“, – paaiškino nustebusiai žmonai. „Tai, kad mes jų neturim“, – bandė prieštarauti ji. „Visi kaimynai turi, o mes ne? Visų tie rudi konteineriai prie gatvės stovi – tuščių tai netrauktų. Ką jie apie mus pagalvos, jei ir toliau neištrauksim?“ – nukirto Gintas, į ką tik pastatytą kibiriuką supildamas kavos tirščius.
O kitą dieną ir jo žmona virė cepelinus. Bulvių lupenų daug buvo. O dar po dienos kelios ievų šakos, kurias po mišką bevaikščiodamas žmonai nuskynė, nuvyto – tas kibiriukas taip greit visko prisipildė!
Bet užtat senoji šiukšliadėžė stovėjo pustuštė. Jonas nustojo nervintis, kad tą mišrių atliekų konteinerį dar negreit išveš, o maisto atliekų išvežimo dienos jau laukė. Ir jai atėjus savo rudą konteinerį pirmą kartą už vartų išvilko.
Daugiau maisto atliekų su kitomis jis jau nemaišė – atskirai jas rinko. Pasirodo, kad tai visai nesunku. Gintui net ėmė patikti. O jūs jau rūšiuojat maisto atliekas?
