Aidas Kelionis
Dar ne vieno žmogaus namuose gausu sovietmečiu išleistų knygų. Daug kas nori jų atsikratyti, bet ne kiekvienas išdrįsta išmesti. Juk žmonės suvokia, kad knyga yra šventas dalykas. Bet sunku fiziškai ir morališkai pasenusias sovietmečio knygas kam nors atiduoti. Aktyvūs knygų skaitytojai patys tokių turi krūvas ir nori atsikratyti, nes nėra, kur dėti naujų. Bibliotekos taip pat turi senienų ir neturi vietos priglausti dar krūvą tokių pačių. Tad nemaža dalis sovietmečio knygų keliauja į šiukšlyną ir tik viena kita vertingesnė dar pasilieka knygų lentynose. Sovietmečiu buvo leidžiamos tik „teisingos“ ir morališkai „nesugedusios“ knygos. Jeigu kokio nors užsienio rašytojo knyga būdavo išleidžiama, tai knygos pabaigoje būtinai puikuodavosi priedas apie skurdžią ir varganą autoriaus vaikystę „žiauriame“ kapitalistiniame pasaulyje ir apie tai, kaip jis niekaip nepriprato prie atšiauraus, materialinėmis vertybėmis persunkto gyvenimo. Būtinai jo kūryboje būdavo randami humanizmo, socializmo ir tikėjimo šviesiu rytojumi daigai.
Sovietmečiu norint gauti bent kiek vertingesnę knygą ar jų seriją reikėdavo turėti „blatą“ knygyne arba būti knygyno vedėjos pažįstamu. Tačiau kiek puikių ir įdomių knygų tuo metu neperskaitėme vien dėl to, kad jos buvo cenzūros pripažintos netinkamomis komunizmą statančios šalies piliečiams! Ačiū Dievui, laikai pasikeitė ir dabar bet kuriame pasaulio kampelyje išleidžiama bent kiek vertingesnė knyga pasiekia Lietuvą ir išverčiama į mūsų kalbą. Reikėtų paminėti ir sovietmečiu kūrusius rašytojus Lietuvoje. Tuo metu iš šios profesijos galėjo pragyventi nemažai rašytojų, bet… už tai turėjo nusilenkti raudoniesiems stabams. Prozininkų kūryba praeidavo griežtą cenzūrą ir turėjo atspindėti sovietinės liaudies godas, nūdieną ir lūkesčius. Poetai kurpė eilėraščius Stalinui, Leninui ir šviesiam komunizmo rytojui. O rašytojai, kurie niekam netarnavo ir nebučiavo rankos bei nesiruošė prisitaikyti, rašė „į stalčių“ arba užsiėmė kuo nors kitu.
Atkūrus nepriklausomybę ir atgavus laisvę, pirmiausia gavome ilgai lauktą galimybę perskaityti užsienio rašytojų šedevrus, taip pat pasipylė neišprievartauti Lietuvos rašytojų kūriniai. Dabar, įžengus į bent kiek didesnį knygyną, net galva sukasi nuo pasiūlymų gausos. Aukštose ir plačiose grožinės literatūros lentynose gausybė įvairiausių sričių knygų. Pasirinkimas tiesiog nuostabus, bet norint įsigyti viską, kas domina, reikia ne tik plačiai atverti piniginę, bet ir turėti laiko viską perskaityti. Žinoma, yra bibliotekos, bet jos gauna toli gražu ne visas išleidžiamas knygas, be to, kai kurie žmonės nori turėti savo biblioteką, nes tai – pats didžiausias turtas, esantis namuose. Pastariesiems galima pasiūlyti išeitį. Net labai vertingos knygos po kurio laiko didžiuosiuose knygynuose atpiginamos arba jas galima įsigyti leidyklų knygynuose, kur nėra antkainio. Taip pat galima patarti kasmet apsilankyti tradicinėje Vilniaus knygų mugėje, kurioje visos leidyklos parduoda knygas be nemenkų antkainių, kuriuos užsideda knygynai.