Eglių žūtis, sukelta žievėgraužio tipografo (Ips typographus L., toliau – Ž. tipografas) kolonizacijos, yra labai rimta problema brandžiuose ir pribręstančiuose paprastosios eglės medynuose tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Šis straipsnis yra skirtas pagrindinio paprastosios eglės liemenų kenkėjo apžvalgai bei jo kontrolės priemonėms aptarti.
Paplitimas ir buveinės
Ž. tipografas sutinkamas Europoje ir Azijoje, jo paplitimo arealas iš esmės sutampa su paprastosios eglės arealu. Nors paprastoji eglė yra pagrindinis šio vabalo augalas-šeimininkas, pasitaiko atvejų, kai ž. tipografas kolonizuoja ir kitas spygliuočių rūšis. Dėl šios priežasties šalys už Eurazijos ribų deda dideles pastangas, kad šis vabalas nebūtų įvežtas su medienos produkcija.
Medynų ribose pirmiausiai kolonizuojamos vėjovartos, vėjolaužos ir dėl įvairių priežasčių nusilpusios eglės, esančios palaukėse, greta kirtaviečių ir miško aikštelių. Ž. tipografo populiacijos gausos atvejais šie vabalai apninka ir egles, esančias tankmėje, bei geba pakartotinėmis atakomis įveikti sveikus medžius. Labiausiai pažeidžiami senesni nei 50 metų medynai.
Biologija ir daromos žalos pobūdis
Ž. tipografai yra tamsiai rudi arba juodi, cilindriški, 4–5,5 mm ilgio vabalai, skraidantys nuo balandžio iki rugpjūčio mėn. imtinai. Skraidymas vyksta šviesiuoju paros metu, masinė medžių kolonizacija prasideda orui sušilus iki +15ºC – +18ºC. Efektyviai medžių kolonizacijai reikalingos ir viena po kitos pasikartojančių sausų ir karštų dienų ciklai. Šiai vabalų rūšiai, norint sudėti kiaušinius ir išperinti naują vadą, būtina išgraužti specifinius takus po gyvų eglių žieve. Medžių kolonizaciją pradeda patinai įsigrauždami po žieve ir, skleisdami feromonus, vilioja pateles bei kitus patinus. Apvaisintos patelės motininiuose tuneliuose sudeda kiaušinėlius, iš kurių išsirita balkšvos, bekojės, rudagalvės lervos. Išsiritusios lervos pradeda graužti lervų tunelius, kurių galuose suformuojamos lėliukių kameros. Iš lėliukių išsirita plaukuoti, šviesiai rudi vabalų jaunikliai, kurie išsigraužia paliekamąsias angas eglių žievėje ir palieka gimtąjį medį. Pilnas vienos generacijos vystymasis trunka nuo 7 iki 11 savaičių. Vabalų generacijų gausa labai priklauso nuo oro sąlygų. Esant palankiems (t. y. sausiems ir karštiems) orams, ž. tipografas veda dvi pagrindines (pirmoji balandžio–birželio, antroji liepos–rugpjūčio mėn) bei iki 2–3 seserinių generacijų.
Ž. tipografo pažeistų eglių mirtingumas yra aukštas, nes vabalai ir jų lervos sunaikina gyvybiškai svarbius medžių audinius karnienoje. Panašiai, kaip ir kiti žievėgraužiai vabzdžiai, ž. tipografas, įsigrauždamas į eglių kamienus, perneša medienos puvinius bei pamėlynavimą sukeliančias grybų rūšis (labiausiai paminėtini yra Ceratocystis polonica ir Ophiostoma genties atstovai), kurie paspartina medžių žūtį bei menkina komercinę medienos vertę.
Pažaidų simptomai
Atpažinti ž. tipografo kolonizuojamus medžius ne visada paprasta. Šių vabalų pažeistų eglių lajos kurį laiką vizualiai nesiskiria nuo sveikų. Pagrindiniai simptomai, rodantys ž. tipografų kolonizaciją, – ant žievės apatinėje kamieno dalyje arba prie medžių matomos rudos smulkios žievės išgraužos, po žievės žvynais ir žievės paviršiaus nelygumuose galima pastebėti vabalų įsigraužimo angas bei sakų išsiskyrimo požymius. Taip pat medžiai pradeda mesti spyglius, laikui bėgant spygliai pagelsta ir paruduoja. Vabalų buvimą medžiuose išduoda ir genių aktyvumas.
Įtarus ž. tipografo kolonizaciją, galima nupjauti modelinį medį ir, lupant žievę, ieškoti vabalų ir jų lervų. Radus pažeistą medį, būtina kruopščiai apžiūrėti ir kitas egles, augančias spinduliu iki 50 metrų.
Jei žievės paviršiuje matomos tankios, ovalios skylutės, tai reiškia, kad išsiperėjusi naujoji vabalų vada medį jau paliko, ir miško sanitarinės apsaugos priemonės jau pavėluotos. Jei lupasi ir krenta pažeistų eglių žievė, tuomet tokie medžiai jau yra žuvę ir jų šalinimas yra netgi nepageidautinas, nes ž. tipografas į tokius medžius jau nebesugrįš, tačiau jie dar gali pasitarnauti kaip bioįvairovės šaltinis ir ž. tipografo populiacijos gausumą reguliuojančių rūšių buveinės.
Kontrolės priemonės
Tam, kad ž. tipografo populiacijos gausos kontrolė būtų efektyvi, būtina laikytis Miško sanitarinės apsaugos taisyklių bei rekomendacijų, išdėstytų žemiau.
1. Nuo gegužės 15 d. iki rugpjūčio 30 d. reguliariai žvalgyti senesnius nei 50 metų eglynus. Žvalgybą yra logiška derinti su išankstinėmis ž. tipografo populiacijos gausos pokyčių prognozėmis bei meteorologiniais duomenimis. Kasmetinės ž. tipografo populiacijos gausos prognozės yra skelbiamos Valstybinės miškų tarnybos puslapyje. Vabalų skraidymo intensyvumas labai priklauso nuo oro sąlygų. Nustatyta, kad esant pakankamam populiacijos gausumui, reikia ne mažiau kaip trijų sausų ir šiltų dienų, kad vabalai sėkmingai kolonizuotų gyvybingas egles.
2. Ž. tipografo apgyvendinti medžiai iki pirmųjų lėliukių susiformavimo turi būti iškirsti sanitariniais kirtimais ir išvežti ne arčiau kaip 3 km (efektyvus suaugusių vabalų skraidymo nuotolis) nuo medyno pakraščio, kuriame spygliuočių medžių rūšių kiekis yra daugiau kaip 20 procentų. Medžius galima nužievinti arba kenkėjus sunaikinti kitais būdais. Ne vegetacijos metu pastebėtas žievėgraužių apniktas egles galima iš miško šalinti iki pavasarinio orų atšilimo.
3. Naudoti feromonines vabzdžių gaudykles ir/arba vabzdžiagaudžius medžius-spąstus. Feromoninės gaudyklės žievėgraužio tipografo gaudymui išdėstomos šviežiose plynose eglės kirtavietėse prieš vabalų skraidymą (balandžio pabaiga), ne arčiau kaip 20 m nuo miško pakraščio ir ne arčiau kaip 40 m viena nuo kitos. Eglės vabzdžiagaudžiai medžiai ir mediena išdėstomi ankstesnių metų žievėgraužio tipografo židiniuose arba šviežiose kirtimo biržėse. Didesniam efektyvumui pasiekti vabzdžiagaudė mediena gali būti apipurškiama insekticidais. Neapdorotą insekticidais vabzdžiagaudę medieną iš miško būtina išvežti, kai po žieve randamos pirmosios lėliukės. Insekticidais nupurkštą vabzdžiagaudę medieną galima išvežti birželio mėn. pradžioje.
4. Būtina išvalyti kirtavietes nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d. nuo žalių eglės kirtimo liekanų su žieve, kurių skersmuo storiausioje dalyje didesnis kaip 8 cm ir kurios yra ilgesnės nei 1 m.
5. Žalia eglės mediena nuo balandžio 20 d. iki rugsėjo 1 d. turi būti išvežta iš miško arba apdorota insekticidais, arba nužievinta, arba kitais būdais apsaugota (apdengta insekticidiniu tinklu, plėvele, šakomis ar kt. medžiagomis, drėkinama, pamerkta į vandenį) nuo medžių liemenų pavojingų kenkėjų per 10 dienų nuo jos iškirtimo. Jei iškirsta mediena jau yra kolonizuota, ji turi būti skubiai išvežta iš miško arba nužievinta, o žievė užkasta arba sudeginta.
6. Sanitariniais miško kirtimais turi būti iškertamos žalių eglių vėjovartos, vėjolaužos, sniegolaužos ir labai pažeisti medžiai iki medžių liemenų pavojingų kenkėjų apsigyvenimo juose. Labai svarbu šaltuoju metų laiku atsiradusias žalias vėjovartas ir vėjolaužas sutvarkyti iki pavasarinio orų atšilimo.
Ekologinė ir ekonominė svarba
Šie išskirtinės svarbos vabalai yra labai reikšmingi tiek ekologine, tiek ekonomine prasmėmis. Žievėgraužis tipografas yra kertinė eglynuose gyvenanti rūšis, kuri, išsivysčius gausiai vabalų vadai, gali drastiškai pakeisti visą ekosistemą, pražudyti ne tik pavienius nusilpusius medžius, bet ir ištisus medynus, taip atverdama kelią kitoms augalijos bei ją lydinčioms rūšims. Tai savotiškas ekosistemų kaitos ir bioįvairovės variklis. Tačiau privalu konstatuoti ir tai, kad ž. tipografo židinių plitimas lengvai išeina iš ekosistemų savireguliacijos ribų ir dažnai grasina visų aplink šių vabalų populiacijos gausėjimo židinius esančių paprastosios eglės medynų praradimu. Tam yra dvi pagrindinės priežastys – a) eglės yra labai lengvai pažeidžiamos vėjovartų dėl savo paviršinės šaknų sistemos, b) dėl šiltėjančių vasarų sąlygos plisti ž. tipografams yra labai palankios. Net jei vėjas visiškai neišverčia eglių, tokie medžiai greitai nusilpsta dėl nutraukytų dirvožemyje šaknų ir tampa lengvu ž. tipografų grobiu. Dėl šių priežasčių palankios sąlygos ž. tipografų populiacijos „sprogimui“ susidaro dažnai ir nuostolių ne visada pavyksta išvengti. Pavyzdžiui, 1994–1997 m. įvykusi ž. tipografo epidemija kilo dėl siautusių uraganinių vėjų sukeltų vėjovartų bei po to sekusių karštų ir sausų vasarų. Epidemija pražudė didžiąją dalį šalies eglynų, židiniai kasmet apimdavo nuo ~ 60 000 iki 160 000 ha medynų, sanitariniais kirtimais teko iškirsti apie 3 milijonus m³ medienos. Akivaizdu, kad ž. tipografo plitimo kontrolė yra labai atsakinga užduotis, todėl miško savininkams ir valdytojams būtina ne tik tinkamai prižiūrėti savo miškus, bet ir derinti bei koordinuoti aplinkosauginę bei miškininkystės veiklas.
