Miškas – ilgaamžė, daugiaardė, sudėtingos struktūros bendrija, glaudžiai susijusi tarpusavio ryšiais ir kurianti nuo aplinkos ryškiai išsiskiriantį mikroklimatą. Jauname, iki 10 metų amžiaus, dar besiformuojančiame medyne augantys medeliai auga individualiai. Norint padėti formuotis tokio amžiaus medynui, reikalinga apsauga nuo žvėrių ir žolinės augmenijos. Vėliau, augant ir plečiantis medžių lajoms, persipinant šaknims, medžiams pradeda trūkti šviesos, maistinių medžiagų. Medyne prasideda intensyvi konkurencija, dėl kurios dalis medelių iš medyno natūraliai žūsta. Dažnai ši konkurencinė kova baigiasi ne mūsų pageidaujamų medžių rūšių (tokių kaip pušis, eglė, ąžuolas ir kt.), bet mažiau pageidaujamų minkštųjų lapuočių pergale. Pastarieji brandina daugiau sėklų, gausiau želia ir jauname amžiuje auga daug sparčiau. Siekiant šiuos procesus pakreipti mums palankia kryptimi, taikomi tarpinio naudojimo – ugdomieji kirtimai. Šiais kirtimais jaunuolynų ugdymo laikotarpyje siekiama suformuoti rūšinę sudėtį, reguliuojant tarprūšinius ir vidurūšinius santykius medyne. Kitu atveju spartesnis minkštųjų lapuočių augimas lemtų vertingų (techninėmis, apsauginėmis, rekreacinėmis ir kt. savybėmis) medžių rūšių užstelbimą. Norint, kad neįvyktų kaita menkavertėmis medžių rūšimis, reikalingi laiku atliekami ugdymo kirtimai.
Mūsų klimatinėje juostoje miškas lengvai želdosi ir atsikuria savaime. Tačiau norint suformuoti daugiatikslio miško naudojimo kriterijus atitinkantį, tvarų ir stabilų medyną – reikalinga ūkinių priemonių visuma, pakreipianti medynų formavimą pageidaujama linkme, veikianti kartu su gamta ir skirta mažiausiomis sąnaudomis gauti siekiamą rezultatą. Kirtimai – tai ne vien medienos gavybos priemonė, jie atlieka svarbų vaidmenį augančio miško formavime bei naujos miško kartos atkūrime, nes jų metu sudaromos palankios sąlygos paliekamiems medžiams ir medynams augti, o vėlesniame amžiuje skatinamas naujos miško kartos atkūrimas.
Šiais laikais iš miškų mes tikimės labai daug: jie turi atlikti ekologines, aplinkosaugines, socialines ir rekreacines funkcijas. Todėl norint, kad medynai kuo geriau atliktų šias funkcijas, jie ugdomi ir formuojami nuo pat jų susiformavimo iki brandos tarpinio naudojimo kirtimais, skirtingais amžiaus tarpsniais atliekant įvairius darbus. Pirmame etape, jaunuolynų ugdymo metu, dėl natūraliai gamtoje vykstančio savaiminio medyno išsiretinimo, siekiant eliminuoti rūšių kaitos procesus, ugdomaisiais kirtimais formuojama medynų rūšinė sudėtis. Antrame etape, retinamųjų kirtimų laikotarpyje, siekiama suformuoti palankiausias sąlygas paliekamiems medžiams augti, gerinti jų medienos kokybę, koreguoti rūšinę sudėtį. Paskutinysis ugdymo laikotarpis vadinamas einamaisiais kirtimais, jo metu gerinamos augimo sąlygos medyne, užtikrinama kokybė, gera sanitarinė būklė (pašalinami kenkėjų pažeisti ir ligoti medžiai), taip pat puoselėjamas ir antrasis ardas, pomiškis (naujoji miško karta), t. y. medynas ruošiamas pagrindinio naudojimo kirtimams.
Pagrindiniai miško kirtimai vykdomi siekiant panaudoti brandžių medynų arba medžių medieną, sudaryti palankias sąlygas naujiems, našiems, atspariems medynams atkurti. Vykdant šiuos miško kirtimus, siekiama kartu sudaryti sąlygas racionaliam ir nepertraukiamam miško išteklių naudojimui, biologinės įvairovės saugojimui, aplinkosauginių ir rekreacinių miško funkcijų užtikrinimui. Šie kirtimai vykdomi medynuose, pasiekusiuose Miško kirtimų taisyklėse numatytą minimalų kirtimų ar gamtinės brandos amžių. Minimalus kirtimo amžius, priklausomai nuo miškų grupės ir vyraujančios medynų rūšies, yra aprašytas Miško kirtimų taisyklėse.
Pagrindinio naudojimo kirtimo būdo parinkimas priklauso nuo daugelio faktorių, tokių kaip esamo ir būsimo medyno rūšinė sudėtis, numatomo miško atkūrimo būdo ir rūšies, medyno struktūros, pomiškio gausumas ir t. t.
Atrankiniai pagrindinio naudojimo kirtimai dažniausiai taikomi II grupės miškuose, bet gali būti taikomi ir III bei IV miškų grupėse. Šių kirtimų būdo ypatybė ta, kad, kertant medynus, jie vienu metu yra naudojami ne tik medienos ruošai, bet ir ugdymo ir želdinimo tikslais. Taip kertant, iškertama tik maža dalis medžių, o po kirtimo medyne lieka įvairių amžiaus klasių medyno struktūra (įvairiaamžis medynas). Kertant šiuo būdu, išsaugoma miško aplinka su jai būdingomis gamtosauginėmis ir kt. funkcijomis, formuojamas įvairiaamžis medynas, užtikrinamas naujos miško kartos žėlimas (ypač unksminėms ir temperatūrų svyravimams jautrioms medžių rūšims), laiku panaudojami individualią brandą pasiekę medžiai.
Atvejiniai kirtimai taikomi tiek II, III, tiek IV grupės miškuose, kuriuose norima išlaikyti pastovią miško aplinką, sudarant geras sąlygos pomiškiui atsirasti, išsilaikyti ir augti. Šių kirtimų taikymui būtina sąlyga – medynuose turi būti pakankamas perspektyvaus pomiškio kiekis ar perspektyvus antrasis ardas. Taip pat jie tinkami, jei numatoma, kad dar yra galimybių pomiškiui atsirasti arba norint sunaikinti nepageidaujamų medžių rūšių žėlimą. Atvejinių kirtimų metu brandus medynas kertamas dviem trimis atvejais per 10–20 metų laikotarpį tam, kad, nukirtus paskutinius brandžius medžius, jį pakeistų savaiminis tikslinių medžių rūšių jaunuolynas. Kiekvienas kirtimų atvejis turi savo tikslus. Pirmuoju etapu dažniausiai siekiama sunaikinti nepageidaujamų medžių rūšių priemaišą ir menkaverčius medžius, antruoju – sudaromos sąlygos geriausiems medžiams derėti, atsižvelgiant į atskirų rūšių reiklumą šviesai, sudaromos palankios sąlygos žėliniams augti ir prisitaikyti prie naujos aplinkos. Kad šie kirtimai būtų sėkmingi, reikia išmanyti rūšių bioekologines savybes, savaiminio žėlimo ypatumus. Atvejiniai kirtimai sudėtingesni eksploataciniu požiūriu, reikalauja daugiau sąnaudų, nes kirtimais svarbu kuo mažiau pažeisti jau susiformavusį pomiškį ir paliekamus medžius nuo pažeidimų kirtimų metu. Tačiau taikant juos užtikrinama pastovi miško danga ir galima „sutaupyti“ 15–20 (eglynuose iki 30) metų naujos miško kartos atkūrimui.
Plynieji pagrindinio naudojimo kirtimai taikomi IV ir III grupės miškuose. Šio kirtimo būdo parinkimą minimalų kirtimo amžių pasiekusiuose medynuose dažniausiai lemia nepakankamas perspektyvaus tikslinių rūšių pomiškio kiekis, taip pat kai nėra perspektyvaus II ardo. Kirtimo metu pašalinama visa brandaus medyno danga išsaugant gyvybingą pomiškį. Šie kirtimai tinkamesni, atkuriant šviesinių rūšių medynus, nes šviesinių rūšių pomiškis dėl motinmedžių sudaryto šviesos trūkumo būna trumpiau gyvybingas nei unksminių medžių rūšių. Taip pat jie taikomi neatspariuose vėjovartoms eglynuose ar pelkinių bei užmirkusių augaviečių medynuose, kurių sudėtyje yra 30% ir daugiau eglių. Tokiomis sąlygomis palikus sėklinius arba priedangos medžius, pastarieji greitai pažeidžiami vėjo dar nespėję atlikti savo paskirties. Todėl dažniausiai po plynųjų kirtimų numatomas kultūrinis miško atkūrimas aukštos selekcinės kokybės želdiniais. Sausesnėse augavietėse galimas atkūrimas ir savaiminiu žėlimu, tuo atveju būtina užtikrinti tinkamą geriausiomis savybėmis pasižyminčių sėklinių medžių skaičių. Siekiant sumažinti augaviečių užmirkimo pavojų ir vėjo galimą žalą, projektuojant plynuosius kirtimus, laikomasi kirtimų taisyklėse nurodytų reikalavimų biržių plotams, pločiams, šliejimo laikui ir krypčiai.
Siekiant užtikrinti biologinės įvairovės išsaugojimą didesnėse kaip 1 ha plynųjų ir atvejinių pagrindinių miško kirtimų biržėse, be sėklinių /priedangos medžių paliekami ir biologinės įvairovės medžiai: ne mažiau kaip 7 gyvi medžiai/1ha ir ne mažiau kaip 3 negyvi medžiai/ 1 ha, paliekant juos suirti. Kirtimų metu rūpinamasi ir gyvūnijos apsauga, dėl to poravimosi metu ribojami miško kirtimai ir medienos išvežimo darbai, o aptikus saugomų paukščių lizdavietes pagrindiniai miško kirtimai greta esančiose teritorijose išvis draudžiami.
