Dineta Babarskienė
Katinukai neša laimę ir Stebuliams. „Katinai itin populiarūs Marijampolėje. Kaip pasakoja seni mūsų krašto žmonės, Marijampolės miesto įkūrėja grafienė Pranciška Butlerienė labai mylėjo kates, todėl dabar jų skulptūrų tiek daug mieste. Dažnai lankau šiuos katinukus, paglostau, Kačių kiemelyje koncertuose lankomės. Vienas kasdien mane palydi į darbą, mat mano kelias į darbą tiesiai pro vieną miesto katinuko skulptūrą“, – prisipažįsta Rasa Amboltienė iš Marijampolės.
O štai pačios Rasos katinukų kolekcija kuriasi Stebuliuose, mat čia jos vyro Osvaldo tėviškė, čia jie – jau ne svečiai, o, galima sakyti, vietiniai: aktyvūs Stebulių bendruomenės nariai, čia jų daržai, šiltnamiai, vištos ir katinai. Tiesa, reikia būtinai paminėti, kad katinai – tai ne vienintelė Rasos aistra: jos meilė jurginams begalinė, jų kolekcija irgi pakankamai gausi.
„Osvaldas Stebuliuose statys priestatą mano katinukams sutalpinti, butas Marijampolėje jau pasidarė per ankštas“, – kvatoja Rasa.
Apie savo „durnystę“ niekam nesigyrė
Kad kolekcionuoja katinus, Rasa sakosi niekam per daug nesigyrusi. „Kad nebuvo progos. Juk čia mano „durnystė“. Čia mano silpnybė: randu, nusiperku, parsinešu“, – ir teisinasi, ir juokiasi ji. Tiesa, kad pas Rasą ir Osvaldą Amboltus tikras katinų muziejus, kai kas šitą žinojo. Patys artimiausi žmonės dovanoja Rasai katinus: katinukai į jų namus atvažiuoja, atskrenda, traukiniais atrieda, atplaukia iš viso pasaulio: Anglijos, Vokietijos, Nyderlandų. „Tokia mano pažįstama moterytė iš Nyderlandų parveža. Ji parvažiuoja į Lietuvą per Kalėdas, Velykas. Prisikabinusi prie automobilio priekabutę savo pažįstamiems kolekcininkams parveža eksponatų“, – pasakoja Rasa.
Negeria, nerūko, katinukus renka
„Katinukai su manimi visą gyvenimą. Kaime juk augau. Ant aukšto pas mamą radau katino fotografiją, kurią dovanų buvau gavusi, kai man buvo 10 metų. Jau tada man katinai patiko. Vaikystėje rinkau kalendoriukus su katinukais“, – sako ji.
Dabar moters kolekcijoje tikrai yra 300 katinų, bet ir šiandien prisipažįsta, kad jau gavusi visą dėžę naujų, tad skuba namo: knieti išpakuoti ir pasižiūrėti. Katinų skaičius didėja ne dienomis, o valandomis. „Nufotografuoja kas, atsiunčia, na, atrodo, dar tokio neturiu – imsiu“, – neslepia savo silpnybės Rasa. Ar pasikuičiate senienų krautuvėlėse? „Ojetau, aš ten ir miegočiau“, – prasitaria katinukų kolekcininkė. Neslepia, kad šiose krautuvėlėse vis tik sunku kažką savo kolekcijai surasti, nes yra nuolatinės klientės, kurios naujai gautas prekes pirmos peržiūri, o paskui jau iš jų gali įsigyti, tik gerokai brangiau. Tad po darbo ji užsukanti į šalia namų esančią senienų krautuvėlę, o ten dažniausiai jau laukia koks katinukas, paliktas jai mielos pažįstamos pardavėjos. Prisipažįsta, kad ir kokioje kolekcininkų grupėje internete sau tinkamų eksponatų nužiūri. Anot Rasos, dabar kolekcionuoti pasidarę paprasčiau, mat internete galima surasti, ko tik širdis geidžia. „Na, euras ar du, tai kaip neimsi?“ – juokiasi Rasa. Prisipažįsta, kad ją ir pačią azartas pagavęs: „Pati norėti pradėjau dar daugiau katinų ir kažkaip juos tvarkingai išdėlioti, įkurdinti norisi jau“. Tai užtat ir paišlaidaujate, negailite pinigų katinukams? „Negeriu, nerūkau, tai katinukus renku. Atrodo, nedaug, po eurą, po du, bet kai iš užsienio siuntinukas atkeliauja, tai ir 100 tenka pakloti“, – paaiškina ji. O jei jau suskaičiuotumėte, kiek sumokėję už visus katinukus, tai, ko gero, nemenka pinigų suma susidarytų, kita vertus, savotiškos santaupos? „Manau, kad jau gerokai virš 1000 eurų, tai tikrai“, – suskaičiuoja pašnekovė.
Dovanoja vokelį su pinigais ir liepia pačiai katinų nusipirkti
Pliušinių katinukų nerenka. Jos katinai iš porceliano, stiklo, keramikos, medžio, metalo, bet ne pliušiniai, kurie rinktų dulkes, tikrai ne. „Keletą turėjau ir pliušinių, atidaviau žaisti savo augintiniams – katinukams“, – tarsteli Rasa. Katinukai: lėkštutės, puodeliai, suvenyrai, pakabukai ir net skėtis su katinais. Kai ką ji naudojanti ir buityje.
Patys brangiausi eksponatai Rasai tie, kuriuos dovanų gauna. „Tačiau būna, kad dovanoja vokelį su pinigais ir liepia pačiai katinų nusipirkti, nes nežinantys, ką aš jau turiu“, – papasakoja kolekcininkė. Turi ir mažiausią, ir didžiausią, ir seniausią katinuką. „Turiu ir itin vertingų katinukų, kurie turi savo vertę. Juos įvertina tie, kurie šį tą išmano šitame reikale“, – prasitaria ji.
Iš Marijampolės į Stebulius netikri katinukai iškeliavo
Katinų skaičius namuose Marijampolėje labai gritai augo, tad nutarė į Stebulius iškeldinti. Įsigijo vitriną, spintą, net atskirą priestatą Osvaldas pažadėjo Raselės katinukams pastatyti. „Nupirko stiklinę vitriną man vyras. Sako, susidėsi. Tilpo nedaug. Dabar jau nužiūrėjo dar vitrinų, nes aš uždarų noriu, kad mažiau dulkėtų, tik nežinia, ar viskas išties tilps. Vyras sako: „Priestatą tavo katinams reikia statyti, kito kelio nėra“, – pasakoja juokdamasi Rasa. Surimtėjusi priduria, kad jiedu jau seniai planavo namą Stebuliuose pertvarkyti, gyvenamą plotą padidinti, tačiau ir vėl pandemija, iššaugo statybų kainos, tad dabar nežinia, kada ir kaip čia viskas bus. „Bet mano katinukai vis tiek iš miesto persikraustė į kaimą, tik dar kol kas daug jų dėžėse tupi“, – liūdi kolekcininkė.
Į Stebulius dabar važiuojate į rankinę katinų prisidėjusi? Pasirodo, išties taip yra. Nauji jos kolekcijos katinai čia atkeliauja savaip, bet saugiai ir ganėtinai įdomiu būdu: „Skalbti skalbinius vežamės į miestą, tad išskalbtuose rankšluosčiuose, patalynėje sukišti, jie saugiai atkeliauja į Stebulius. Toks gabenimo būdas – pats geriausias“, – pasakoja Rasa.
Iš Stebulių į Marijampolę tikri katinukai atkeliavo
Yra sakoma: nori praturtėti – priimk atklydusį katinuką. Rasa ir Osvaldas myli ir gyvus katinėlius, globoja juos, gydo, veža į mieste esantį butą. „Stebuliuose į mūsų sodybą atėjo katė, matyt, išmesta, atsivedė penkis kačiukus. Žiūrime, serga du, veterinarijos klinikoje išgelbėjo, kitiems kaime vaistus sudavėme. Tai tie du silpniausi atkeliavo į butą, pasveiko ir dabar spėkit, kas iš mano užuolaidų likę? Siaubia namus šitos mergytės man. Linksmos, judrios, kai pasveiko. Turėjome mes katinuką, jis 18 metų išgyveno, mažiuką kieme radusi buvau su kojele sulaužyta. Be katino pagyvenome, o dabar vėl turime“, – pasakoja Rasa prisipažindama, jog dar ir pati nežinanti, ar šios katytės jau čia visam laikui įsikūrė, ar dar į kaimą grįš. Tai su kolekcijos katinukais mažiau bėdos? „Tie nemiaukia, valgyti neprašo, tik lentynų reikia“, – kvatoja Rasa.
Paklausta, ar dar rinks, ar dar ieškos katinukų savo kolekcijai, kaip tikra suvalkietė prisipažįsta: „Kol dar kokį euriuką prie savęs turėsiu, tol rinksiu“. Ir dar sako, neaišku, kiek vyras trobą Stebuliuose „praplės“.