Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Gamta Žmonės

Nepaisant nesėkmingą medžioklę pranašaujančių prietarų, krito du vilkai

Dineta Babarskienė

Vienas pirmųjų K. Urmanavičiaus laimikį apžiūrėjo jo draugas medžiotojas R. Rusevičius (kairėje).

Dvidešimt metų medžiojantis Kazimieras Urmanavičius prasitarė, jog tądien prietarai žadėjo nesėkmingą medžioklę – iššauti neteks. „Net nusiminiau“, – prisipažino jis. Tačiau tai nesutrukdė patyrusiam medžiotojui nušauti net du vilkus. „Pirmiausia reikia pamatyti vilką, o jau paskui nušauti. Yra medžiotojų, kurie per visą gyvenimą net nepamato vilko“, – patikina šypsodamasis prisiekęs medžiotojas. Ir nors nuo jo tvirtos rankos, taiklios akies du pilkiai krito vienas po kito, tačiau pats Kazimieras sako: „Aš gerbiu vilką“.

Medžioti įkalbino brolis, bet ir pats norėjo
Niekas Kazimiero šeimoje nemedžiojo. „Na, tik brolis“, – sako jis. Kazimieras dirbęs vairuotoju, statybose, dabar ūkininkaujantis: apie 20 hektarų žemės turintis, sėja, augina galvijus, laiko ir melžiamų karvių. O medžioklė – tiesiog jo pomėgis. Pasirodo, Birutės kaime gyvenantis Kazimieras kilęs iš Krosnos, gyvenęs prie miško, tad jam Kalniškės miške žinomas kiekvienas takelis. „Tėtė dirbo sakintoju, tai eidavome padėti, o ir aš pats dirbau miške kažkiek“, – paaiškina Kazimieras tarsi patvirtindamas, jog šį mišką jis tikrai pažįsta. Anot medžiotojo, jis neblogai išmanantis ir pėdsekystės meną. „Iš patirties viskas, iš ilgų vaikščiojimų po mišką“, – sako jis. Patirties daug, tik metai bėga? „Nesigailiu, kiek visko patyriau – užtenka“, – patikina optimizmu trykštantis pašnekovas. Per du dešimtmečius, atiduotus medžioklei, Kazimierui gamta nešykštėjo laimikių: yra nušovęs ir šernų, ir stirnų, ir lapių, ir kiškių, ir elnių, bet vilko – ne. „Lūšis paskui mane iki bokštelio buvo atėjusi. Paskui mačiau jau su lūšiukais. Žinote, per dvidešimt metų daug matyta“, – prisimena medžiotojas. O ir šį šeštadienį vykusioje medžioklėje laimikio būta, bet ne tokio, kokio visi laukė, slapta tikėjosi.

Ryte pasistatė medžiotojo bokštelį, vakare krito du vilkai
„Kartą mačiau, kaip žiemą vilkas vijosi stirną, bet tada negalėjau šauti, mat jau leistinas vilkų skaičius buvo sumedžiotas. Prieš dešimt metų esu šovęs į vilką. Tuomet nepavyko. Prie Žaltyčio ežero, prie pat mano bokštelio kopėčių, priėjo vilkas, bet buvo per tamsu – nešoviau“, – vis atsimena Kazimieras savo „susitikimus“ su vilkais. Anot jo, Simno medžiotojai taip pat girdintys vilkų staugimą – jų čia, Kalniškėje, tikrai yra. „Palios – tikri jų namai, girdisi ir senų vilkų, ir jaunų vilkiukų staugimas“, – tikina medžiotojas.
Šįkart du vilkai krito Krosnėnų kaime. Įdomus faktas, jog, anot Kazimiero, ryte jis pasistatęs medžioklės bokštelį, o vakare jau gulėjo du nušauti vilkai. „Girdėjosi vilkų staugimas. Kukurūzuose jie vaikėsi elnius, pasigirdo šnarėjimas. Garsas visai kitoks, nei stirnos ar elniai bėgtų. Supratau, jog gali išbėgti vilkas. Dar mėnulis pašvietė, buvo apie 7–8 valanda vakaro. Vėjas pūtė į mane. Visos sąlygos susiklostė tiesiog idealiai. Apkaba paruošta, o jie kažkaip „susiglumino“, lyg sustingo. Vienas, aš vėl pasiruošiu – kitas“, – pasakojo prityręs medžiotojas tikindamas, jog šovęs į vilkus iš kokių 100 metrų. Prisimena Kazimieras ir tą vilkų staugimą – ypatingą, kai visi aplinkinių kaimų šunys buvo sukelti, jausmas ne iš maloniųjų. „Žmona klausia, ar aš nebijau. Betgi aš su ginklu – sakau jai“, – ir juokais, ir rimtai kalba Kazimieras. Tačiau medžiotojas prisipažįsta, jog tą lemtingą vilkų laukimo akimirką šiurpuliukai per kūną ėję – jausmas nekoks, mat pajutęs, išgirdęs, vėliau ir pamatęs, jog vilkai visai šalia. Krito du, manoma, kad šiemečiai vilkai, trečiam pavyko pasprukti. „Kalniškėje matyti net septyni vilkai“, – patikina jis.
Po sėkmingos medžioklės Kazimiero laukė planinė medžioklė „Ąžuolyno“ medžiotojų būrelyje, kur jis medžiojantis daugybę metų, jų medžioklės plotai – Kalniškės miške. Visi tikėjosi vilkų. Deja… O ar nesakė vyrai, kad, Kazimierai, tau tai jau gana? „Sakė“, – iškart prisipažino jis. Tačiau Kazimieras tik šypsojosi ir linkėjo vyrams sėkmės, net savo pastatytą medžioklės bokštelį siūlė. „Medžiokit, kas norit“, – siūlo Kazimieras kolegoms medžiotojams. Vyrai ten lankosi. Ir ne be reikalo. „Aš pastebėjau tris vilkus. Kai privažiavome su mašinomis, buvo pastebėta prie jau nušautų vilkų vilkė“, – pasakoja medžiotojas. Tai Jūs norite pasakyti, jog vilkė atėjo atsisveikinti? „Vilkas – labai gudrus gyvūnas. Ji turėtų ateiti dar kokią savaitę, kol įsitikins, kad nušautų jauniklių jau tikrai nėra. Tuomet paliks šiuos plotus“, – lyg kokią pasaką apie itin protingą gyvūną vilką pasakoja medžiotojas.
Tai ar dar turite kokių svajonių, Kazimierai? „Kol medžiosiu, visada jų bus“, – patikina jis. Dabar Kazimieras turi puikią progą pasisiūti kepurę su vilko uodega, ką ypač mėgsta mūsų rytų kaimynai, tačiau medžiotojas patikina, jog kailis bus išdirbtas tik vieno vilko, galvos iškamšą taip pat ir namo parvešiąs tik žmonai parodyti. „Mūsų medžiotojų būrelio „Ąžuolynas“ namelyje Roliuose kabės“, – sako nepaprasto trofėjaus savininkas. Ir dar ilgai, ko gero, Kazimieras priiminės sveikinimus, o atvykstantiems svečiams bus pristatomas kaip tituluočiausias medžiotojas. „Ne kiekvienam pasiseka nušauti vieną, o čia du“, – lyg man, lyg sau sako Kazimieras tarsi dar ir pats nesusigyvenęs su šia žinia apie neįtikėtiną sėkmę, kuria iš pradžių tik pasidalijus nepatikėjo nei žmona, nei draugas.
„Todėl ir sakau, kad aš gerbiu vilką“, – tarsi maldos žodžius su pagarba kartoja jau du dešimtmečius medžiojantis Kazimieras Urmanavičius.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: