Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIO AIDAS

Aidas Kelionis

Kasmet sulaukus Trijų Karalių šventės mane apima palengvėjimas ir sugrįžta kažkokios šviesios ramybės jausmas. Tikriausiai todėl, kad labai nemėgstu Kalėdų laukimo, visuotinio šurmulio ir tvyrančio chaoso. Tuo metu, kai gamta yra pilka ir tamsi, dar nespėjus prašvisti greitai temsta, o prekybos centruose garsiai plyšauja kalėdinės dainos ir skamba „džinglbelzai“, ir kažkas prievarta nori man įpiršti, kad turiu jaustis gerai ir pakiliai.
Kalėdų laukimo, žinoma, nemėgstu todėl, kad už jį dar labiau man nepatinka pačios Kalėdų šventės. Per visą blizgantį, švytintį ir išpuoštą šios šventės laukimą atrodo, kad atėjus Kalėdoms įvyks kažkas tokio itin netikėto ir nepaprasto. Deja, dažniausiai jos pasibaigia eiliniu apsirijimu. Jau žiūrėdamas Piemenėlių Mišių tiesioginę transliaciją iš Vilniaus arkikatedros jauti, kaip perpildytas skrandis apgailestauja, kad iš jo buvo taip žiauriai pasityčiota. Piemenėlių mišių iš Vatikano transliacijos jau dažniausiai nebesulauki, nes taip norisi išsitiesti ir ramiai virškinti maistą. Žinoma, labai šaunu ir pagirtina būtų nueiti į vietinę bažnyčią ir pačiam savo akimis išvysti šventą reginį, bet esu taip vadinamas nepraktikuojantis katalikas ir į bažnyčią einu tik kai būtinai to reikia. Dažniausiai per giminaičių laidotuves, keturnedėlį ar metines. Gaila, bet tik tokiomis liūdnomis progomis ir pasimatai su seniai matytais giminaičiais.
Po apsirijimo per Kūčias, kurio metu skrandį, prigrūstą silkės, karpio ir dar kokios nors žuvies ir mišrainės, užpili be galo saldžiu aguonpieniu ir suryji ne vieną tuziną šližikų. Po tokių vaišių visą naktį neramiai miegi, nes visas maistas, sugrūstas į skrandį, veržiasi į viršų norėdamas išsiaiškinti tarpusavio santykius. Pirmą Kalėdų dieną vėl prie stalo, o čia jau laukia rimti ir itin sotūs bei skanūs mėsiški patiekalai. Jeigu jau taip ilgai laukei tų Kalėdų, tai kaip čia vėl neprisikimšus visko iki soties.
Ko gero, Kalėdos man nepatinka todėl, kad jos, o, tiksliau, prekeivių paskelbtas prieššventinis periodas itin ilgai tęsiasi. Be to, Kalėdomis niekas nesibaigia, nes trumpas tarpušventis ir vėl šventė – dabar jau Naujųjų metų sutikimas. Ši šventė dabar jau ne tokia svarbi kaip būdavo anksčiau.
Prieš Naujus metus pasiduodu masinei tendencijai ir pats sau dalinu naujametinius pažadus: mažiau valgyti, valgyti sveikesnius produktus, valgyti mažiau saldumynų, valgyti daugiau daržovių ir vaisių, daugiau judėti, mažiau sėdėti prie kompiuterio, skaityti daugiau knygų, daugiau rašyti. Pastebėjau įdomų reiškinį, kad pažadus sau dalinu prieš kiekvienus Naujuosius metus ir kai kurių net pavyksta laikytis, deja, trumpai. Kuo labiau įsibėgėja naujieji metai, tuo labiau bliūkšta pažadai ir priesaikai imtis gerų pokyčių savo gyvenime. Neveltui po Naujųjų metų į sporto klubus plūsteli daugybė žmonių, davusių sau pažadus sulieknėti ir pataisyti kūno formas. Deja, po poros mėnesių sporto klubai ištuštėja, ir žmonės vėl gyvena kaip gyvenę – po senovei.
Šie Naujieji metai netapo išimtimi. Jau pirmosiomis naujųjų dienomis viskas nuėjo po senovei: geriu saldžią kavą, valgau saldumynus, mažai judu, per daug ir per ilgai sėdžiu prie kompiuterio, per mažai rašau ir dar nepradėjau skaityti naujos knygos…

%d bloggers like this: