Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIO AIDAS

Aidas Kelionis

Kad ir kokie sąlyginai šilti orai vyrautų spalio mėnesį, vis dėlto daugiabučių kambariai nemenkai atvėso. Žinoma, jeigu saulė šviečia į pietuose ir pietvakariuose esančius butų langus ir namas yra renovuotas, jo gyventojai dar vėsa nesiskundžia. Man šiuo atveju taip nepasisekė. Nors namas, kuriame gyvenu, yra renovuotas, bet visi buto kambarių langai yra į rytus ir saulė pasirodo labai trumpam. Tad nors mano kambarys yra vidinis, jame termometras terodo tik septyniolika laipsnių aukščiau nulio. Kituose kambariuose temperatūra dar žemesnė. Jeigu ką nors veiktum, gal dar ir nebūtų labai vėsu, bet sėdint ir skrebenant rašikliu ar barškinant kompiuterio klaviatūra po ilgesnio laiko pradeda gelti rankas ir pėdas. Gali gausiai prisirengti, bet tai nelabai gelbsti. Nepadeda ir karštos arbatėlės – na, nebent trumpam. Tad belieka laukti, kada prasidės kūrenimo sezonas, ir pasijusti civilizuotu žmogumi. Žinoma, sąskaitos už šildymą tikrai nedžiugins, bet kaip ten bebūtų, sveikata yra svarbiausia.
Vis dėlto man yra nesuprantama, kodėl kiekvieną rudenį atvėsus orams iš karto nepradedamas kūrenimo sezonas, o savaitę kitą vis esame priversti šalti. Na, mūsų piniginių tai tikrai neišgelbės ir nepajusime didelio skirtumo pradėjus kūrenimą laiku – savaite ar dviem anksčiau nei yra įprasta. Juk šaltas butas – garantuotas peršalimas ir kitos ligos. Tai ypač aktualu vyresnio amžiaus žmonėms. Susirgus vaistinėje išleidžiamos didesnės sumos nei laiku pradėjus šildymo sezoną. Jau XXI amžius, esame ES ir NATO valstybė, nėra nei karo, nei maro, o vis dar esame linkę taupyti kaip kokie vargšai nabagėliai.
Kai susitikęs su pažįstamais pradedi kalbėti apie visuomet vėluojančią kūrenimo sezono pradžią, atsiranda dalis tokių, kurie nori, kad nebūtų kūrenama iki lapkričio 1 dienos. Bet jeigu pašnekovų tarpe atsiranda gyvenančių nuosavuose namuose, o ne butuose, tai pirmieji jau seniai savo namus pasikūrena. Tad pasirodo, jeigu nuo gyventojų priklausytų daugiabučių kūrenimo pradžia, jis prasidėtų žymiai anksčiau.
Mikrorajone, kuriame gyvenu, trys vienodi daugiabučiai turi vieną katilinę. Ketvirtas namas, kurį anksčiau kūreno ta pati minėta katilinė, atsisakė jos paslaugų, pasistatė atskirą katilinę ir kūrenimo sezoną pradeda ar baigia kada panorėję. Neretai tenka pastebėti, kad jie savo namą pasišildo ir pavasarį jau baigus kūrenimo sezoną ar net stipriai atvėsus orams vasarą, kai būna tikrai vėsu ir be galo drėgna. Tad ir šiemet, kaip ir daugelį metų iš eilės, kūrenimo sezoną jie jau senokai pradėję ir sėdi sau linksmi, o mes, t. y., kitų kaimyninių namų gyventojai, žvelgiame į iš jų namo kamino rūkstantį dūmelį ir pavydime.
Labai liūdna rudenį, dar neprasidėjus kūrenimo sezonui, žiūrėti pro virtuvės langą į tyvuliuojantį Ančios ežerą ir miškelį, kai matai iš didelių individualių namų kaminų rūkstant dūmelį. Tuomet susigūži dar labiau, o į kūną besismelkiantis šaltukas atrodo dar nemielesnis ir bjauresnis. Tada pradedi skaičiuoti ne dienas, o net valandas ar minutes iki to laiko, kai išgirsi savo buto radiatoriuose cirkuliuojančio vandens garsus, po to jų ūžimą ir uždėjęs ant radiatorių delnus pajusi nuo jų sklindančią šilumą.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: