Dineta Babarskienė
Sakoma, kad kaimai tuštėja, čia mažai norinčių kurtis, gyventi, auginti vaikus. Tačiau tuo suabejojau nuvykusi į Vidzgailus. Puikiuose Vidzgailų bendruomenės namuose girdėjosi vaikų juokas. „Čia mūsų Vaikų dienos centras, į kurį popiet susirenka vaikų būrys“, – paaiškino Vaikų dienos centro darbuotoja Arūnė Dereškevičienė.
Tądien ji su būriu vaikų šeimininkavo šiltuose bendruomenių namuose, atėjo kaimo žmonės. „Bendruomenės pirmininkė Dovilė sakė, kad atvyks mobili biblioteka, – pasakojo Arūnė ir tuoj pridūrė. – Bet kad taip bus – to nepasakė. Mums patiko, nesitikėjome tokios puikios popietės.“ Vaišės – svečiams, dovanos – šeimininkams ir, anot karo žurnalisto Ričardo Lapaičio, žmonės-knygos. „Taip švelniai „žmonėmis-knygomis“ vadinu „Lazdijų menės“ literatus“, – prisipažino Ričardas. Nustebino jaunieji prozininkai Inesa Uzdilaitė ir Aurelijus Ragažulis, kurių mokytoja lituanistė Vida Kvaraciejienė. Jiedu prisipažino, jog ateityje norėtų parašyti ir išleisti savo knygas, o tądien paskaitė po savo literatūrinį kūrinį ir patikino, jog mokytojos raudonas tušinukas mažai kuo prisidėjęs – čia jų kūryba. Šeštokietė poetė Zita Tumosienė dovanojo savo eilių: išgyventų, tikrų, iš patirties. O ir knygą dovanų atvežė gražiai Vidzgailų bendruomenei. Poetė Ramutė Sinkevičiūtė savo eiles moka atmintinai, tad paprašyta greit sumojo, ką padeklamuoti. O dar ir karo žurnalistas Ričardas Lapaitis pasidalino savo prisiminimais iš karo zonų. Visko buvo čia daug. Kur Gintaras Gražulevičius, ten ir jo gitara, ten ir daina. Pirmiausia tądien sugiedotas Vidzgailų bendruomenės himnas, kurį vietiniai moka mintinai. O paskui jau kitos dainos – žinomos ir ne. Labai paprašytas Gintaras ryžosi ir sudainavo savo „rinkimų“ dainas, kaip pats juokauja, „politines“, kurios „Facebook“ buvo peržiūrėtos tūkstančių žmonių. Šitos visiems labiausiai patiko: gyvai, iš paties autoriaus lūpų.
„Ačiū, kad atvykote, lauksime ir kitąkart“, – sakė Arūnė Dereškevičienė, kartu su Vaikų dienos centro lankytojais dalyvavusi literatūrinėje popietėje. Per tas dainas, skaitinius, kalbas taip užsimiršta, kad popierinės knygos liko „ilsėtis“ lagamine. Tądien skambėjo gyvas žodis! „Atvažiuokite savaitgalį, dar daugiau žmonių ateis“, – kvietė vidzgailiečiai tikindami, kad laisvu laiku jie mėgstantys laiką leisti bendruomenės namuose. Juolab, kad dabar Vidzgailų bendruomenės namai atviri kasdien iki vakaro, mat čia klega vaikai. Vaikų dienos centro vaikučiai išlydėjo svečius vaišindami juos sumuštiniais. Būtinai kiekvienas turėjo prieš išvykdamas pasivaišinti sumuštiniu, padarytu pačių vaikų. Kiekvienam į ranką gardus sumuštinis ir tuomet jau iki pasimatymo.
Teisus, matyt, literatų klubo „Lazdijų menė“ prezidentas Ričardas Lapaitis, kad mobilioji biblioteka – tai nepaprastos išvykos, kelionės į nežinią. Tačiau reikia pastebėti, jog kartais į itin žavią nežinią kaip tąkart į Vidzgailų kaimo bendruomenę.•