Dzūkų žinios

Po Černobylio katastrofos žaizdų – nejauki kasdienybė šalia Astravo

Dalintis:
Adomo Žilinsko piešinys.

Pirmadienį vakare atsisėdau pažiūrėti visai neseniai pasirodžiusio HBO kompanijos pastatyto serialo „Černobylis“. Šis serialas statytas Lietuvoje, bet ne tai svarbiausia. Jame ypač gerai ir taikliai pavaizduotas visas Černobylio AE avarijos baisumas, sovietinės kasdienybės absurdas, kai žmogaus gyvybė ir sveikata buvo bevertė. Kviečiu ir vyresnius, ir ypač jaunesniąją kartą pasižiūrėti pasirodžiusias šio serialo serijas, nes tai padaryti tiesiog būtina. Pirmadienį vakare po šio filmo labai gyvai prisiminiau tuos laikus, kai dar buvau paauglys.
Kiek daugiau kaip prieš trisdešimt trejus metus, 1986-aisiais, mokiausi mokykloje. Balandžio mėnesio pabaiga pasitaikė gana karšta. Tais laikais Veisiejų mokiniai važiuodavo į sovietinius kolchozus padirbėti: rudenį – rinkti bulvių, o pavasarį – akmenų. Po eilinės dienos, praleistos kolchozo laukuose, ir patirtos dar vienos sovietinio darbinio auklėjimo dozės, vakare įsijungiau latvišką radijo aparatą „VEF“, nustačiau reikiamas bangas ir pasiruošiau klausyti eilinės „Amerikos balso“ laidos. Tą vakarą pagrindinė naujiena buvo sprogimas Černobylio atominėje elektrinėje ir po nemažą Europos dalį pasklidusio radioaktyvaus debesies tarša. Toje laidoje buvo patariama neiti į lauką, gerti mineralinį vandenį su keliais lašais medicininio jodo. Kai ryte nuėjęs į mokyklą pradėjau pasakoti apie katastrofą Černobylyje, kiti mokiniai tuo netikėjo arba tik juokėsi. Sovietinė žiniasklaida apie įvykusią nelaimę tylėjo net 36 valandas. Štai kaip atrodė garsusis didžiosios sovietinės tėvynės „rūpinimasis“ savo piliečiais! Tik kai Švedija pradėjo trimituoti apie neįtikėtinai išaugusią radiaciją, Maskva jau neturėjo kur dingti ir, priremta akivaizdžių faktų prie sienos, pranešė apie vieno iš reaktorių sprogimą Černobylio atominėje elektrinėje. Dar ir dabar pagalvoju, kiek daug mokinių, rinkdami akmenis kolchozų laukuose, gavo arklišką radiacijos dozę. Kiek jų jau mirė nuo įvairių ligų, kurias sukėlė ar paspartino mirtinas debesis nuo Černobylio, kiek daug jų dar mirs nuo gautos radiacijos sukeltų vėžinių susirgimų ateityje.
Po kiek daugiau kaip trejų metų jau mokiausi Vilniaus universitete. Mano kurse taip pat mokėsi Lenkijos lietuvis Vytautas nuo Punsko. Su juo net ketverius metus gyvenome viename kambaryje. Jis pasakojo, kad įvykus incidentui Černobylio AE mokiniams Lenkijoje buvo patariama kuo mažiau būti lauke, duota gerti specialių jodo tablečių, kurios neleidžia skydliaukei pasisavinti radioaktyvaus jodo. Per Lenkijos televiziją ir radiją gyventojams taip pat buvo patariama neiti į lauką, gyvulius laikyti tvartuose, šerti šienu ir t. t. Kuo toliau nuo Kremliaus, tuo labiau buvo rūpinamasi eiliniais žmonėmis. Belieka tik įsivaizduoti, kaip kruopščiai savo piliečiais rūpinosi Švedija, Vokietija ir kitos laisvos ir demokratiškos šalys.
Dabar Kremlius ir Minskas mus gąsdina toliau – tik keturiasdešimt kilometrų atstumu nuo Vilniaus statoma Astravo AE. Jeigu ją statytų patyrę užsieniečiai iš Vakarų valstybių, jeigu būtų taikomos pačios naujausios technologijos, jeigu viskas būtų daroma atvirai ir skaidriai… Jeigu… Deja, viskas atvirkščiai. Astravo atominę elektrinę stato rusai ir baltarusiai, tai daryti stengiamasi kuo greičiau ir pigiau, bus pastatyti toli gražu ne patys saugiausi reaktoriai. Jau dabar Astravo AE nuolat vyksta incidentai ir avarijos. Jie slepiami arba apie juos meluojama išsijuosus. Na, bet ar galima tikėti Baltarusijos diktatoriumi A. Lukašenka, kurio visas buvimas valdžioje yra pagrįstas melu? Jis su savo pavaldiniais, kurie jam visuomet tylėdami tik pritaria, ir Rusijos V. Putino klika ruošia Lietuvai tokią dovanėlę, kuri ilgus dešimtmečius, jeigu ne šimtmečius, bus tiksinti bomba ne tik šalia mūsų šalies sienos, bet ir visiškai šalia sostinės. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo labai keista, kad siekdamas įbauginti mus A. Lukašenka nesirūpina savo tautiečiais, nes įvykus nelaimei jie taip pat skaudžiai nukentėtų. Bet juk diktatoriams ant savo liaudies visuomet nuoširdžiai nusispjaut, nes jiems terūpi bet kokia kaina išlaikyt savo neribotą valdžią. Susidaro įspūdis, kad kai kas iš tragiškos Černobylio nelaimės nieko nepasimokė.

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: