Aidas Kelionis
Buvo 1986 metų ruduo. Antrus metus iš eilės lankiau krepšinio treniruotes pas įžymų ir garsų krepšinio trenerį A. Gedminą netoli Druskininkų esančiame Vieciūnų miestelyje. Po eilinės treniruotės prausėmės duše ir rengėmės, kai į rūbinę įėjo pats treneris ir visiems pasakė eiti į aktų salę, kur žiūrėsime NBA krepšinio įrašus. Pastaruosius treneriui paskolino legendinis Lietuvos krepšininkas Valdemaras Chomičius. Netrukus visi sugužėjome į salę ir iš nuostabos susižavėję pirmą kartą gyvenime pamatėme, kaip žaidžia stipriausios pasaulio krepšinio lygos meistrai. Pasakyti, kad NBA komandų rungtynių įrašai mums padarė milžinišką įspūdį, pritrenkė ir sužavėjo, reiškia, pasakyti labai mažai. Iki tol apie NBA buvome tik girdėję ar matę kelias akimirkas per Lenkijos televizijos sporto žinias. Tas krepšinio deserto vakaras truko beveik penkias valandas. Pamatėme kelių 1986 metų NBA finalo serijos tarp Bostono „Celtics“ ir Hiustono „Rockets“ rungtynių įrašus. Šią NBA grandų dvikovą 4–2 laimėjo Bostono ekipa.
Tuo metu atkreipiau dėmesį į „Celtics“ lyderį, aukštą blondiną žaliais krepšinio bateliais Larry Birdą. Šis 33 numeriu pažymėtus marškinėlius vilkintis dviejų metrų šešių centimetrų ūgio baltaodis krepšininkas tuo metu buvo geriausias NBA, o tai reiškė, kad buvo geriausias ir visos planetos krepšininkas. Jis nebuvo pats greičiausias, vikriausias ar aukščiausiai šokantis krepšininkas ir iš pirmo žvilgsnio atrodydavo visai nepanašus į krepšininką, o į kokį nors ūkininką, bet pasižymėjo labai taiklia ranka, kurią lavino itin ilgai trunkančių treniruočių metu, bei puikiu krepšinio mąstymu. Bostono komandos startinį penketuką dar sudarė šalia krašto puolėjo Larry Birdo rungtyniaujantis kitas krašto puolėjas, 32 numeris Kevinas McHaleas, 00 numeriu pažymėtus marškinėlius vilkintis Robertas Parishas bei du gynėjai: 44 numeris Danny Aingeas ir 3 numeris Dennisas Johnsonas. Tuo metu „Celtics“ krepšinio klubas išsiskyrė visoje NBA tuo, kad net trys iš penkių starto penketo žaidėjų buvo baltaodžiai, kas tuo metu NBA klubams nebuvo būdinga.
To 1986-ųjų eilinio rudens vakaro metu pamatyti NBA rungtynių įrašai daug kam iš mūsų, jaunųjų krepšininkų, padarė didelę įtaką. Bent aš, įkvėptas tų įsimintinų ir jaudinančių akimirkų pradėjau treniruotis žymiai noriau ir atkakliau, nes supratau, kad norint gerai žaisti krepšinį reikia negailėti savęs per treniruotes ir krepšinio aikštelėje plušėti su dviguba energija.
Juk kai pagalvoji, krepšinis labai paprastas žaidimas, o svarbiausia jame yra pataikyti į krepšį. Tad kai mokiausi mokykloje, pamėgęs krepšinį, kiauras vasaras praleisdavau krepšinio aikštelėje miške, netoli namų. Žaisdavome tarpusavyje penki prieš penkis, trys prieš tris, vienas prieš vieną, o kai būdavome trise, stodavau vienas prieš du. Kai aikštelėje būdavau vienas, valandų valandas mėtydavau į krepšį tol, kol pajėgdavau, o neretai ir po to – iki kol sutemdavo.
1987 metų rudenį Milvokyje įvyko pirmasis tarptautinis krepšinio turnyras „Mcdonalds Open“, kuriame dalyvavo trys komandos: NBA atstovavo Milvokio „Bucks“, o Europai – Sovietų Sąjungos rinktinė ir Milano „Tracer“ klubas. Be didelio vargo šio turnyro nugalėtoju tapo NBA klubas. Finalo rungtynes tarp „Bucks“ ir Sovietų Sąjungos rinktinės 27 taškų skirtumu laimėjo amerikiečiai. Šio mačo vaizdo įrašą rodė ir sovietinės Lietuvos televizija. Raudonojoje rinktinėje tuomet žaidė R. Kurtinaitis, V. Chomičius ir Š. Marčiulionis.
Po metų šis turnyras persikėlė į Europą. 1988-ųjų rudenį į Madridą atvyko tas pats garsusis Bostono „Celtics“, kuris rezultatu 113:85 nugalėjo tuometinės Jugoslavijos rinktinę, o finale 111:96 įveikė Madrido „Real“ krepšinio klubą su šviesaus atminimo krepšinio Mocartu Draženu Petrovičiumi. Nuo 1986 metais matytų NBA įrašų Bostono klubas nelabai pasikeitė – startinis komandos penketas išliko tas pats. Abejose rungtynėse išsiskyrė Larry Birdas, eilinį kartą sužavėdamas publiką Madride ir prie televizijos ekranų. Jis itin galingai ir patikimai rungtyniavo svarbiausiomis mačų akimirkomis ir pataikė net pačius sudėtingiausius metimus būtent tada, kai labiausiai to reikėjo. Tuo metu krepšinis dar nebuvo tokių fiziškai galingų krepšinio monstrų varžybos. Krepšininkai greičiau panašėdavo į ištįsusius makaronus, bet tų laikų krepšinis buvo lengvas, elegantiškas ir itin mielas akiai.